jis nenatūraliu bereikšmiu balsu. Bet iš įtempto smakro, aptemusio žvilgsnio ji sprendė, kad nėra toks ramus, kaip atrodo.
Ji sunkiai nurijo seiles.
– Tai neturėtų atrodyti staigmena. Kartu nebegyvename jau dvejus su puse metų. Pakankamas pagrindas nutraukti santuoką.
– Tą patį sakė mano advokatas, kai praėjus dvejiems metams, kai palikai šeimą, kreipiausi į jį, kad pradėtų skyrybų procedūrą. Tai, kad gyvename atskirai, rodo, jog santuoka nepataisomai žlugusi. To visiškai pakanka.
Jo žodžiai buvo negailestingi, bet ką čia bepridursi. Ankstesnis jaudulys ir aistra virto nusivylimu. Dabar, žiūrėdama į vyrą, Heidė prisiminė, kodėl nepakluso savo šeimai ir už jo ištekėjo, kodėl atsisakė svajonių, o leido jam įgyvendinti savąsias. Bet tai jau vakarykštė diena. Ji turi būti stipri. Gyvenime nepakanka vien gero sekso ir linksmybių. Tą ji suprato prieš dvejus su puse metų būdama viena ligoninėje šalies, kurios kalbos nemokėjo, kai patyrusi skausmą ir neviltį prarado neišnešiotą kūdikį, kai plūdo ašaromis dėl to, ko neteko.
Ji kostelėjo. Nors kartojo tuos žodžius daugelį kartų, nebuvo lengva juos ištarti.
– Noriu būti laisva ir galbūt dar kartą ištekėti.
Jis patempė lūpas.
– Ar yra kas nors kitas?
– Turiu draugą.
Rimtas ir patikimas Timas taip skiriasi nuo Kristo. Jiedu nekalbėjo vienas kitam romantiškų žodžių, bet Heilė jautė, kad Timas troško, jog jų draugystė ateityje virstų šiuo tuo kitu. O jai reikėjo saugumo, pastovumo, tik ne blaškymosi kaip gyvenant su Kristu.
– Kur su juo susipažinai?
– Sidnėjuje. Bet jis ne…
– Visą tą laiką gyvenai Australijoje? – jis sušnypštė graikiškų keiksmažodžių seriją. Kai dar gyveno kartu, ji stengėsi išmokti jo kalbą, bet jis atsisakė ją mokyti keiksmažodžių – tokia kalba jo žmonai neatrodė tinkama. Jei tik jis žinotų, kad tai niekis, palyginti su tuo, ką jai teko girdėti dirbant mechanikos inžiniere – srityje, kurioje darbuojasi beveik išimtinai vyrai.
– Nė neatėjo į galvą ieškoti tavęs Australijoje, – pasakė jis.
– Taip ir maniau, – patikino ji. – Tai toliausia, kur galėjau nuo tavęs pasitraukti. Turiu ten tetą. Viską sutvarkė tėvai.
Kurį laiką jis nieko nesakė, tik atidžiai tyrinėjo jos veidą.
– Ar taip labai tave įskaudinau? – kalbėjo tyliai ir kimiai.
Ji linktelėjo galvą, nes duso ir nedrįso pratarti nė žodžio.
Ir jam teko plėšti iš savęs žodžius.
– Gailėjausi ne kartą, kad tądien tave palikau, kad nebuvau šalia, kai manęs reikėjo. Aš…
Heilė stengėsi ištrinti tą paskutinį vaizdą iš atminties; jį prisiminti buvo pernelyg skaudu. Ji pakėlė ranką, kad jį sustabdytų.
– Nenoriu girdėti, – pasakė.
Jis suraukė tamsius antakius.
– Ir tada lygiai taip nenorėjai girdėti. Neleidai paaiškinti, nenorėjai taikytis. Tau buvo skaudu, bet juk ir man, o tu atstūmei mane. Paskui palikai ir pabėgai taip toli, kad negalėčiau tavęs surasti. Pasielgei taip po to, ką drauge patyrėme. Dabar atsirandi kaip niekur nieko, įsibrauni į šeimos šventę ir…
– Prašau. Nenorėjau čia važiuoti. Viskas baigta, – jos balsas užlūžo. – Tik noriu skyrybų. Ir dėl to aš čia.
– Galėjai atsiųsti skyrybų dokumentus iš Australijos. Būčiau sužinojęs, kur esi, ir mano advokatas būtų galėjęs susisiekti su tavuoju. Neprivalėjai pati čia atvykti, Heile.
Jis nusisuko, patraukė plačius pečius, ir ji vėl matė laimingus svečius, susibūrusius prie koplytėlės durų.
– Tikiuosi, netrukdau šioms ypatingoms šeimos iškilmėms, – griežtokai metė ji. Nepasakytum, kad Kristo šeima aną pirmą ir vienintelį kartą maloniai sutiko jo jaunąją nuotaką. Pusbrolis Aleksas buvo išimtis.
– Aleksas ir jo australė žmona Dela atnaujina santuokos įžadus. Jiems tai ypatinga diena, o susirinko tik šeimos nariai ir artimiausi draugai, – balso tonu jis siekė pabrėžti, kad ji šiai draugijai nebepriklauso.
– Man papasakojo tavo senelės kambarinė. Sakė, kad jiedu vedę jau dvejus metus. Džiaugiuosi, kad jis kažką susirado po to siaubo, kurį teko patirti.
Alekso sužadėtinė žuvo per įkaitų paėmimo dramą. Toji žinia pasklido po visą pasaulį.
– Mes visi dėkingi Delai, – pasakė Kristas. Alekso žmoną šeima maloniai priėmė, priešingai nei nepageidaujamą Heilę.
Ji suprato, kad neturi teisės teirautis apie šeimos naujienas, bet buvo smalsu.
– Kodėl jiedu taip greitai atnaujina santuokos įžadus? Argi neįprasta, kad taip daroma sulaukus vyresnio amžiaus?
– Jiedu skubėjo tuoktis, nes laukėsi dukters Litsos. Dela norėjo patvirtinti įžadus ramesniu laiku.
Ji dirstelėjo į poros pusę.
– Ak. Tai turbūt jų mažoji dukrelė, kuri su Aleksu. – Raudonplaukis angelėlis springo juokais. – O Dela laiko rankose kūdikį, kuris kaip iš akies trauktas Aleksas, – Heilė stengėsi, kad jos balsas skambėtų nešališkai. Nenorėjo, kad jis virpėtų, ypač kalbant apie kūdikius. Bent girdint Kristui.
Iš tikrųjų Heilė apie Aleksą ir Delą žinojo gana daug. Ji netgi nusiminė, kai sukorusi šitiek kelio į Sidnėjų net ir čia negalės išvengti Kristo šeimos. Aleksas gimė Australijoje ir buvo viešbučių magnatas. Apie tai, kad jis po tragiškos netekties persikėlė gyventi į Graikiją ir rado laimę su Dela, vis skelbė žiniasklaida.
– Tai jų sūnus Georgijus. Jis atėjo į šį pasaulį praėjus metams nuo Litsos gimimo.
Heilė vengė jo žvilgsnio. Buvo justi tvyranti įtampa. Jei nebūtų persileidusi tą siaubingą naktį, jų kūdikis dabar būtų šiek tiek vyresnis už mažąją mergytę, kurią išdidžiai ant rankų laikė Aleksas. Bet ji negalėjo ir nenorėjo apie tai kalbėti. Iš Kristo tylėjimo sprendė, kad ir jam tai ne pagal jėgas.
Pūstelėjo vėjelis. Ji sudrebėjo ir tvirčiau įsisupo į apsiaustą – gražų ir brangų, kurį Kristas jai padovanojo norėdamas išpirkti kaltę, kad taip ilgai nebuvo namie.
– Sidnėjuje dabar karšta vasara. O čia šalta. Ne taip įsivaizdavau idilišką Graikijos salą. Norėjau pasakyti, kad čia gražu, bet šalta. Kodėl jie pasirinko atnaujinti santuokos įžadus žiemą?
– Aleksas su Dela norėjo, kad iškilmės vyktų koplytėlėje, kurioje jiedu susituokė. Šiltesniais metų mėnesiais buvo rezervuoti visi viešbučio kambariai. Vasarą nebūtų buvę jų trokštamo privatumo.
Ji
