ant kairio peties, o tamsios akys daug atsargesnės, nei prisiminė. Netgi vilkėdama laisvo stiliaus džinsus ir marškinėlius, ant piršto laikydama saulės akinius, Roza atrodė pasirengusi bet kurią minutę sprukti. Tarsi ši nuostabi sala būtų spąstai, o ne namai.
Kodėl ji taip atrodo? Ir kodėl po tiek laiko jam vis dar rūpi?
– Manau, tavo motina tariasi su virėju dėl vakarienės valgiaraščio, – pasvarstė profesorius Grėjus. – O kur tavo sesuo, nenutuokiu.
– Ji su Leo išskrido į Barseloną, – įsiterpė Džudas. Panašu, kad jis skiria daugiau dėmesio jos šeimai nei tėvas.
– Su Leo? – tardama vardą Roza suraukė nosį. – Kas, velniai griebtų, jis toks? Nesvarbu. Tėti, kodėl tu čia?
– Ar toks didelis nusikaltimas norėti vyrui šiek tiek laiko praleisti su šeima? – švelniai klaustelėjo profesorius Grėjus.
Iš Rozos žvilgsnio Džudas būtų spėjęs, kad atsakymas taip.
– Profesoriau Grėjau? – tarpduryje išdygo Marija, vienintelė nepriklausanti šeimai, kurią Džudas pastebėjo saloje. – Jums skambina, galite atsiliepti registratūroje. Iš Oksfordo.
– Vis dar neturi mobiliojo telefono, tėti? – metė Roza.
– Turiu, – stodamasis atsakė tėvas. – Tik nematau reikalo jo nuolat nešiotis su savimi. Ar laikyti įjungtą.
– Žinoma.
Profesoriui nuėjus į vilą, Džudas ir vėl nukreipė žvilgsnį į Rozą. Kodėl ši moteris jį taip žavi, kad net ir po visko, kas nutiko pirmiausia dėl to, kad ją įsimylėjo, negali nuo jos atitraukti akių? Norėtų žinoti atsakymą. Gal tada galėtų išsilaisvinti. Kaip ir…
– Taigi, – Roza nuėjo prie tėvo kėdės priešais Džudą, ir jis jau žinojo, kas bus toliau.
Ji paklaus ir jam teks nuspręsti, kiek tiesos jis nori atskleisti. Anąsyk pasakė viską, atskleidė visas paslaptis, o ji vis tiek jį paliko, tad šį kartą, ko gero, diskretiškumas būtų geresnė išeitis.
Arba, kaip pasakytų Garetas, jei vis dar būtų gyvas: Jei apgausi mane kartą, gėda tau. Jei apgausi du…
Džudas neleis, kad tai nutiktų. Jokiu būdu.
Roza atsisėdo ir sugavo jo žvilgsnį kitapus stalo.
– Ką čia veiki, Džudai?
Jis prasižiojo pasirengęs meluoti.
2
Jis ketino jai meluoti. Prabėgo treji metai, o Roza vėl pastebėjo, kaip Džudas prieš meluodamas nusuko akis į šalį.
Tikriausiai negalėtų jo kaltinti. Nepadarė nieko, kad nusipelnytų tiesos.
Bet, kita vertus, čia jos namai, jos vieta, apie kurią jam niekada neprasižiojo. Ar jis persekioja ją, ieškojo jos pastaruosius trejus metus?
Ne, tai kvaila. Prieš dvi savaites ji ir pati nežinojo, kad čia atsiras. Sunku patikėti, kad Sansija ar Ana išgalvotų kokią nors bjaurią istoriją, kad ją čia prisiviliotų vien tam, kad padėtų Džudui.
Kad ir kaip neįtikėtina, tai, ko gero, tik itin keistas sutapimas.
Kažin tai geriau ar blogiau?
– Nori tikėk, nori ne, bet čia atvažiavau padirbėti prie naujų kūrinių, – atsakė Džudas. Vien šie žodžiai sukėlė prisiminimus, kaip ji susisukusi ant siauro suoliuko autobuso gale stebėdavo jį kuriantį muziką, išbandantį, kaip skamba naujos melodijos gitara. Brangiausios jų akimirkos per kartu praleistą mėnesį buvo būtent tokios, kai šalia daugiau nieko nebūdavo, kai likdavo tik jie ir muzika.
Bet dabar apie tai Roza negalėjo galvoti. Prisiminimai nepadės išsiaiškinti, kas, velniai griebtų, vyksta.
– Tai nenutuokei, kad čia mano mamos šeimos namai? – prisimerkė Roza. Nepakenks dar pasitikslinti.
– Visiškai ne. – Bent jau tai nuskambėjo kaip tiesa. Tai kur melas? Jis muzikantas, žinoma, kad atvyko čia dėl muzikos. Bet kur kiti grupės nariai? Arba kas iš jų liko.
Prisiminimai smogė skaudžiau, nei tikėjosi. Perskaičiusi atsitiktinai už akių užkliuvusį laikraščio straipsnį, svetimos šalies oro uoste verkė gailėdama vyro, kurį pažinojo ir kuris buvo jai mielas. Ir dėl Džudo. Tą vienintelį kartą ji leido sau verkti dėl jo.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
