– paprieštaravo Sinija, prisivertusi žvilgsnį vėl nukreipti į dainininką. Turėtų su Vera vaikščioti nuo vienos grupelės prie kitos ir šnekučiuotis. – Kam reikia dar vienos taurės džino su toniku?
Sinija uždraudė sau dar kartą atsisukti ir pasižiūrėti, ar vyras vis dar ją stebi. Kodėl turėtų? Bet jautėsi dygi ir perdėtai jautri, tarsi vidurinės mokyklos mokinė, stebinti į salę įžengusią savo pirmąją meilę.
– Jie prie baro, – Vera palinko prie draugės. – Atsistokime ten, kur jie galėtų mus matyti.
– Vera.
– Tik pažiūrėsime, ar pavyks pasisveikinti. Be to, tuoj visi veršis pasiimti gėrimų, nes bus skelbiamas tostas. Turėtume savuosius pasiimti dabar, galėsime išsinešti į lauką, kai šaudys fejerverkus.
Sinija ir Vera netrukus suprato, kad, besistengdamos prasibrauti arčiau dvynių ar baro, iriasi prieš srovę. Pasitraukė į saugesnę vietą laiptų apačioje ir atidžiai klausėsi klubo savininko sveikinimo.
Tiksliau, Sinija mandagiai stebėjo vakarėlio kaltininką, o Vera akivaizdžiai dairėsi naujo grobio.
Vera flirtuotų su bet kuo. Ji linksma, miela, graži ir turėjo iš koto verčiančią figūrą, viliojančią vyrus iš kitos baro pusės arba bet kur, kur tik ji išsitempdavo Siniją prasiblaškyti. Jos susipažino universitete, Vera ne tik buvo draugiška, linksma ir rūpestinga, jai taip pat geriausiai pavyko išlaikyti Siniją nuo virtimo, kaip ji mėgdavo vadinti, lazdele, įstrigusia purve.
Sinija neturėjo tokių iškilumų kaip Vera, bet vyrų dėmesio nestokojo. Ji nesistengė puoselėti savo išvaizdos taip, kaip, jos mamos manymu, turėtų, tačiau žinojo, kad ilgi banguoti šviesūs plaukai ir aristokratiški veido bruožai suteikė pranašumo. Jie tobulai kontrastavo su tamsia Veros išvaizda. Draugė, žinoma, taip pat mokėjo tuo pasinaudoti.
Sinija ne susitikinėdavo, o greičiau tiesiog palaikydavo Verai draugiją. Šįvakar čia atėjo žinodama, kad iš klubo jos išeis su kažkuo, kas patrauks Veros dėmesį. Vera nesibodėdavo vykti į vos pažįstamų vyrų namus, tad Sinija tikėjosi galėsianti ištrūkti iš čia viena.
Pasibaigus kalboms ir laukiant fejerverkų šou, aplink tvyrantis triukšmas šiek tiek aprimo.
– Būtų puiku, jei rastume, kas mus pavaišintų gėrimais.
Klasikinis Veros elgesys, taip ji mėgdavo paerzinti Siniją. Vera žinojo draugės nuomonę, kad moterys privalo pačios savimi pasirūpinti ir iš vyrų nieko nesitikėti.
Sinija, nenorėdama suteikti draugei malonumo, prikando pro lūpas besprūstantį komentarą apie feminizmą.
– Damos? – už nugaros pasigirdo vyriškas balsas. – Ar lipsite viršun?
Besiartindamas prie laiptų, Henris atpažino šviesiaplaukę. Rimto veido ir gracingos figūros, aptemptos vintažine suknele, kurią jo seserys neabejotinai išgirtų. Dvynės – tikros mados entuziastės, bet Henris taip pat atpažindavo kokybiškus drabužius.
Moters išvaizda prilygo švelniai elegancijai. Apsunkusių makiažų ir perdėtai išsidabinusių damų jūroje ji išsiskyrė, vilkėdama trumpą juodą drabužį, papuoštą mirgančiais kutais. Plaukai dailiai priekyje suspausti bangomis ir sutvirtinti paprasta deimantų juostele. Viena subtilios tiaros pusė papuošta lapų ornamentais ir plunksna.
Be jokių pastangų atrodė protinga ir moteriška.
Prieš tai jam nusišypsojo. Nieko naujo. Žmonės visą laiką spoksodavo į jį ir elgdavosi taip, tarsi pažinotų. Ir dabar minioje daugybė galvų atsisukusios į jį. Paprastai jis nekreipdavo dėmesio, bet į ją žvelgė visas trisdešimt sekundžių, nes… o kodėl gi ne? Ji graži. Ir jis ne darbe.
Akivaizdu, kad ir ji ne. Net neprigludusi suknelė paryškino riestą užpakaliuką ir lieknas šlaunis. Slepiami iškilumai atrodė net erotiškiau.
– Palydėti? – pasiūlė Henris.
Ramonas, vedinas tokio paties aistros instinkto kaip ir brolis, pasekė jo žvilgsniu ir pastebėjo šalia stoviniuojančią juodaplaukę.
– Puikus pasirinkimas, – pakomentavo Ramonas.
Vyrai lengvai, be jokio pasiruošimo, veikė kaip susitarę. Henris prie moterų priėjo kaip tik tą akimirką, kad išgirstų jų norą būti pavaišintomis gėrimais.
Ramonas žengė į priekį ir, net nepasivarginęs prisistatyti apsaugos darbuotojui, atsegė ant laiptų kabančią grandinėlę. Jį čia visi pažinojo.
– Damos? Ar lipsite viršun? – Ramonas metė žvilgsnį į brolį. Jis išgirdo jų aiktelėjimą, bet Henris subtiliai parodė, kad jam tai nerūpi.
Juos visada persekiojo aukso ieškotojos. Abu mokėjo pasirūpinti savimi. Bet smagiai pabūti jie tikrai gali.
Juodaplaukė nuraudo ir nusišypsojo, išsitiesė ir atlošė pečius. Atrodė apstulbusi ir susijaudinusi.
– Taip. Lipsime, – pasitikinčiai linktelėjo, nors visi gerai žinojo, kam leidžiama kopti šiais laiptais, o kam ne. Kumštelėjo šviesiaplaukei.
Ši išsigandusi susičiaupė. Susigėdo, kad kažkas išgirdo savanaudišką pokalbį? Be reikalo. Henriui tai buvo lengviausias ir įtikinamiausias būdas užkalbinti moterį.
Vėl pasigirdo muzika, dar labiau sustiprindama norą dingti kuo toliau nuo triukšmo ir minios.
Šviesiaplaukė atsargiai nužiūrėjo jį ir brolį, Henriui pasirodė, kad ji stengiasi išsiaiškinti, kurio žvilgsnį buvo sutikusi anksčiau.
Jiedu su Ramonu dėl moterų nesipešdavo. Nebuvo prasmės, juk abu nenorėjo ilgalaikių santykių. Vis tiek moterys į juos žvelgdavo įtariai, tarsi jie bet kada galėtų apsikeisti. Bet dabar Henrį erzino mintis, kad ji gali pasirinkti brolį.
Kas iš pradžių buvo paprastas neramus atsakas į gražios moters žvilgsnį, dabar virto troškimu ją turėti.
– Gal norite stebėti fejerverkus iš mūsų kambario? – pamodamas ore kvietimais, paklausė Ramonas. – Išgelbėtumėte mane nuo spoksojimo į savo paties veidą.
– Kodėl turėtum spoksoti į brolį, jei stebėsi fejerverkus? – gudriai suklapsėdama ilgomis blakstienomis paklausė tamsiaplaukė. – Jei nesirengtumėte vienodai, gal neatrodytų, kad kalbatės su atvaizdu veidrodyje?
– Tai atsitinka netyčia, – Ramonas pasiūlė merginai ranką. – Taip nutinka, net kai mus skiria pusė pasaulio. Jau seniai liovėmės su tuo kovoję.
– Tikrai!
Porelė netruko dingti galerijos šešėliuose.
Šviesiaplaukė žvilgsniu nulydėjo draugę, prikando lūpą ir vėl atpalaidavo burną, tada apsilaižė ir pakėlė akis į Henrį. Atrodė šiek tiek nervingai, bet nuo lyžtelėjimo lūpos paraudo, buvo drėgnos ir švelnios lyg rožių žiedlapiai, spindinčios ir kėlė norą pabučiuoti. Viliojantis veiksmas.
Žvilgsnis nuslydo į šoną, o mintys natūraliai paniro į
