kokie jie yra.
Buenos Airės,
2009 m. spalio 4 d.
PO OFICIALAUS prezidento pranešimo, pažyminčio trijų nacionalinio gedulo dienų pradžią, iki stiebo vidurio pakeltos vėliavos plevėsuoja visoje Argentinoje. Šiuo laikotarpiu visi šalyje numatyti koncertai ir pasirodymai yra atšaukti; kitų Lotynų Amerikos bei likusio pasaulio valstybių vadovai siunčia savo užuojautas.
„La Negra“ („Juodoji”) – kaip ji su meile buvo vadinama dėl juodų kaip smala plaukų bei savo iš šiaurės argentiniečių protėvių paveldėtos Andų kilmės – rami ilsisi savo karste, paguldytame pačiame iškilmingiausiame Kongreso kambaryje – „Salón de los Pasos Perdidos“. Garbė, skiriama tik pačioms ryškiausioms šalies ikonoms. Avenida Callao – gatvės, vedančios į Kongresą – pakraščiuose išsirikiavę gerbėjai atiduoda savo paskutinę pagarbą.1
Įspūdingąją „Pasos perdidos“ marmurinę salę puošia prabangiai atrodantys vainikai. Milžiniški sietynai ir masyvios žvakės sklaido aukštų kambario lubų kuriamą prietemą, o atidengtas karstas guli pačiame centre. Argentinos prezidentė Kristina Fernández de Kirchner, pagerbdama dainininkę, lydi jos šeimą. Šeima, įskaitant Mercedes sūnų Fabiáną Matusą bei du jos anūkus – Agustíną ir Aracelį – stovi susiglaudę, vieni kitus apsupę rankomis, o Kristina glosto negyvą Mercedes Sosos ranką. Kristinos vyras – buvęs prezidentas– Néstoras Kirchneris, stovi šalimai jos, budrus ir akylus.
Yra ir eilinių žmonių. Vis augantis gedinčiųjų būrys pagarbiai juda pro atvirą karstą, kuriame ji ilsisi, pasipuošusi mėlyna siuvinėta suknele. Jos ilgi juodi plaukai, kuriuose septyniasdešimt ketveri gyvenimo metai neįverpė nė vienos žilos gijos, įrėmina jos ramų, aukštą skruostikaulį, o rankose įpinta baltų rožių puokštė ilsisi ant jos pilvo. Dainininkė Argentino Luna atlieka savo dainas, kol joms pritardami raudantys gerbėjai prie karsto paeiliui palieka savo atneštas gėles.
2009 m. spalio 5 d.
ARTIMIAUSI FABIANO ir Mercedes giminaičiai seka rudą medinį karstą, nešamą į katafalką, laukiantį Kongreso rūmų kieme. Visa Avenida Rivadavia alėja nusitiesę gausūs būriai įvairaus amžiaus gedinčiųjų stebi katafalką, vežantį ją iš Kongreso rūmų į krematoriumą, į jos paskutinę kelionę. Jie stovi suvienyti istorinio Argentinos momento, sutirpdančio socialines ir politines ribas.
Katafalkų procesijai lėtai judant, daugybė gedinčiųjų laiko iškėlę plakatus, kuriuose apie ją parašyti nuostabiausi dalykai. Senas septintą dešimtį einantis revoliucionierius laiko plakatą, kuriame užrašyta „Ačiū už tavo gyvenimą ir kovą“. Nemažai žmonių entuziastingai mojuoja Argentinos vėliava ir ploja. Jaunesnieji nenustodami džiaugsmingai skanduoja „Olé Olé Olé Olé, Negra Negra“, tarsi tai būtų nacionalinė futbolo komanda, grįžtanti namo po laimėto čempionato. Beveik iš visų kampelių girdimas žmonių, grojančių įvairiais instrumentais, dainavimas. Nuostabi muzika aidi Buenos Airių gatvėmis – muzika, kuri dešimtmečius teikė viltį ir paguodą, mesdama iššūkį tironijai ir puoselėdama demokratiją.
Tai liūdesio diena, giliai įsiskverbianti argentiniečio sielon. Nacionalinė liaudies herojė, tautos motina, mirė. Bet tai, ką ji atidavė per savo gyvenimą – kaip ir jos dainos – niekada nemirs. Tai gyvena toliau.
Procesija pamažu išvyksta iš Kongreso. Pirmieji katafalkai gabena gėlių dekoracijas. Paskutinysis veža karstą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
