Medus ir pipirai. Miniatiūros. Valentinas Ruzanovas

      Traukiniai

      Man patinka traukiniai. Man patinka ateiti į platformą ir klausytis pranešimų apie atvykimą iš garsiakalbio. Skambant artėjančiam traukiniui, patenku į lengvą transą. Man patinka požeminės perėjos, bėgiai ir suolai, kuriuose galima rūkyti ir stebėti, kas vyksta. Man patinka klajoti po stotį, eiti iš bilietų kasų į laukimo kambarius. Mėgstu nesiskutusius taksistus ir pyragus kavinėje. Prieškambario, laidininkų ir karštos arbatos kvapas skyriuje kartu su rafinuotais cukraus maišeliais ir juokingais arbatiniais šaukšteliais. Ratų raibėjimas, viršutinės lentynos ir nešvarių kojinių kvapas, kurį paliečiate nosimi eidami per rezervuotą sėdynės vežimėlį. Man patinka neplauti tualetai, kuriuose nuo traukinio supimo prarandi pusiausvyrą ir bijai pasiklysti. Mėgstu nusiplauti rankas ir praplauti tualetą, kai skylėje matau greitai mirksintį geležinkelio kelią su žvyro akmenimis. Man patinka žiūrėti pro paskutinio vežimo langą į bėgius, plaukiančius tolumoje. Man patinka tiltai geležinkelio stotyse, kur galima eiti kitu keliu. Laidai ir dažni pervedimai. Ilgas kelias ir atidarytas langas, iš kurio, iškišęs galvą ir užmerkęs akis, stebi važiuojančius automobilius, kai traukinys daro lanką. Visas traukinys yra aiškiai matomas, o iš lokomotyvo kamino sklinda juodi dūmai. Prieš atvykdamas išsiuntęs SMS, išlipu iš automobilio ir pastebiu visos žmonos veidą. Mes einame per patikrinimą ir einame į automobilį. Žmona myli gamtą ir tylą. Jai nepatinka traukiniai ir stotys. Grįžtame namo ir pavargę einame į namus. Visi mieli, aš grįžau. Kelias baigtas.