vežioti šviežias puokštes. Girdi?! Nupirk keletą pliušinių žvėriukų. Meškinų, kačių, žirafų… ko tik nori, man tas pats. Bet ko, kas vargšei moteriai sukeltų bent iliuziją, kad šeimai šiek tiek rūpi, ar ji gyvens, ar mirs. Jeigu to nepadarysi, turėsi reikalų su manimi. Ir gali nė neabejoti, jog tau tai nepatiks.
Jos susijaudinimas, aišku, gerokai perdėtas, bet neįmanoma negerbti tokio užsidegimo.
– Aš tavęs nebijau, – nusišaipė Reidas.
– Kol kas ne, bet išsigąsi.
2
Lorė pagaliau įtaisė Gloriją lovoje. Ramiai, be jokio sambrūzdžio. Sutaupyti nervų, žinoma, padėjo tai, kad iš tikrųjų pacientė buvo be sąmonės.
Iškrausčiusi lagaminą Lorė telefonu susitarė dėl rytinės fizinės terapijos procedūros, paskui paruošė lengvo maisto vakarienei. Nors senosios moters būklė palengva gerėjo, per pastarąsias kelias savaites ji neteko daug svorio, todėl Lorė buvo ryžtingai nusiteikusi ant jos madingai smulkių kauliukų užauginti mažumėlę mėsos.
Kai susitvarkiusi virtuvėje Lorė pasuko atgal į ligonės kambarį, nuaidėjo skambutis. Atidariusi duris ji pamatė du vyrus, laikančius po kelias vazas su gėlėmis. Vienam iš po pažasties kyšojo milžiniška pliušinė žirafa.
– Puiku. – Lorė mostelėjo ragindama sustatyti vazas prieškambaryje. Glorijos kambaryje ji jau buvo numačiusi kelias vieteles, strategiškai tinkamas gėlių kompozicijoms. – Vertinu žaibišką aptarnavimą.
– Klientas prašė paklausti, ar jūs dabar jau patenkinta.
Lorė nusišypsojo.
– Toli gražu – taip jam ir pasakykite.
Vyras gūžtelėjo pečiais ir abu nuėjo.
Paėmusi dvi didesnes vazas Lorė patraukė į darbo kabinetą, šiuo metu atstojantį jaukią palatą. Kai viską sunešė ir išdėliojo, Glorija pagaliau atsimerkė.
– Ką čia darai? – Jos balsas buvo stebėtinai stiprus – niekada nepagalvotum, kad ką tik buvo visiškai apdujusi nuo nuskausminamųjų.
– Sustačiau jūsų anūkėlių atsiųstas gėles. Nuostabios, tiesa?
– Ne. Nekenčiu gėlių. Be to, nėra jokios priežasties anūkams man ką nors siųsti. Jie pernelyg savanaudžiai.
Lorė šiai nuomonei visiškai pritarė, bet pasistengė išlaikyti linksmą šypsenėlę.
– Tik pauostykite, koks kvapas! Nejaugi nepatinka?
– Nė trupučio. Nuskintos gėlės greit nuvysta, o tai man įvaro depresiją. Išmesk jas.
– Nepykite, bet jos liks čia. – Nė kiek nesutrikusi dėl pacientės nepasitenkinimo Lorė paskutinį kartą nuėjo į prieškambarį ir netrukus grįžo nešina žirafa.
Mažumėlę kilstelėjusi lovą Glorija įsmeigė žvilgsnį į pliušinį gyvūną.
– Kas čia? Kokia bjauri!
Lorė meiliai apkabino minkštutį žaislą.
– Jos paskirtis – sukelti jums šypseną. Mano manymu, žirafa žavinga.
– Tavo kriterijai tiesiog niekingai žemi.
– Man taip neatrodo. – Lorė patupdė žaislą į kampą. – Gerai, čia jau viską sutvarkiau. Laikas valgyti. Jums tikriausiai jau žarna žarną ryja.
– Aš nealkana. Išeik.
Lorė pakluso, bet nuėjo tik iki virtuvės. Įkišusi pirmąjį patiekalą į mikrobangų krosnelę dar kartą patikrino kitus užkandžius. Atrodo, viskas gerai. Kai maistas sušilo, ji paėmė padėklą ir nužingsniavo į kambarį.
Nors Glorija pareiškė nenorinti vakarienės, ji buvo dar labiau pakėlusi lovą – tarsi kažko lauktų. O tai jau geras ženklas.
– Na, pirmyn, – žvaliai tarė Lorė, dėdama padėklą ant staliuko.
Pašnairavusi į maistą Glorija stumtelėjo stalą šalin.
– Tai šlykštu, aš tokio šlamšto nevalgysiu. Negaliu net žiūrėti – juk sakiau, kad nesu alkana.
Lorė įsisprendė kumščiais į šonus. Dauguma irzlių pacientų bent jau bandydavo elgtis maloniau. Vis dėlto pyktis ir baimė dažniausiai išsivadėdavo po poros dienų. Bet Glorija, regis, nė nemano suminkštėti. Kieta… Netgi nusipelno šiokios tokios pagarbos.
– Jūs sudžiūvusi kaip pagalys, – ramiai tarė. – Yra du būdai tai ištaisyti: arba valgysite ir priaugsite kelis kilogramus, arba įstatysiu į veną maitinimo vamzdelį. Remdamasi profesiniais pastebėjimais galiu pranešti, kad netrukus užsimanysite valgyti, nes kebeknė su vamzdeliais – baisiai nemalonus reikalas. Vis dėlto rinktis jums, ne man. Juk esate turtinga, ar ne? Tokiems žmonėms priklauso viskas, kas geriausia.
– Tikrai? Tai kodėl tu vis dar čia?
Lorė sumirksėjo. Aišku… Pacientės liežuviui liga nė trupučio nepakenkė.
– Todėl, kad aš geriausia. Ir tikrai viena iš brangiausių – jums tai turėtų daryti įspūdį.
Nužvelgusi ją nuo galvos iki kojų Glorija niekinamai prunkštelėjo.
– Esi vargana apskurėlė. Nuo tavęs dvelkte dvelkia skurdu.
– Ar tik neprimenu jums praeities? Tikriausiai mintyse atgijo asmeninė patirtis? Juk ir jūs pradėjote nuo nulio. Jei neklystu, pirmasis jūsų darbas buvo viešbutyje – tvarkėte kambarius.
Glorija jai pasiuntė triuškinamą žvilgsnį.
– Neketinu su tavimi aptarinėti savo praeities!
– Kodėl? Tiesą sakant, man be galo įdomu, kaip išsikapanojote iš to liūno. Sukūrėte imperiją tada, kai kitos nedrįsdavo net pasvajoti apie tokias aukštumas. Esate pionierė, ir už tai lenkiu prieš jus galvą.
– Manai, man rūpi tavo nuomonė?
Sekundėlę pamąsčiusi Lorė nusišypsojo.
– Manau, kad rūpi. Abejoju, ar be manęs pasaulyje yra dar bent vienas žmogelis, kuris jus gerbtų. Bet tai jau jų bėdos. – Vėl privežusi staliuką prie lovos ji paslinko padėklą arčiau Glorijos. – Patiekalus parinkau tik kelioms dienoms. Maisto tiekimo įmonė paliko valgiaraštį, todėl galėsite jį peržvelgti ir užsisakyti tai, kas jums patinka. Jeigu nieko neišsirinksite, nusisamdykite virėją – tai irgi nebloga mintis.
Ligonės veido išraiška išliko abejinga, bet Lorė tarėsi pastebėjusi šmėkštelint kažkokį jausmą. Tik gaila, kad nespėjo atpažinti.
– Matau, tau patinka švaistytis mano pinigais, – burbtelėjo Glorija.
