mums nė kiek netrukdysi, – patikino Kolas.
Volkeris gūžtelėjo pečiais.
– Gali užgriūti pas mane, tačiau turėsi miegoti ant sofos.
Reidas šyptelėjo.
– Nors ir labai viliojanti perspektyva, bet atsisakysiu.
– Galėtum apsigyventi pas Gloriją, – staiga sugalvojo Kolas. – Niekas nesusiprastų ten tavęs ieškoti. Minėjai, kad viena iš slaugytojų įtaisė ją pirmame aukšte.
– Darbo kabinete, – lėtai ištarė Reidas, įnirtingai svarstydamas atsivėrusią galimybę.
– Turėtum visą antrą aukštą, – pagyvėjo ir Volkeris.
– Ten galybė vietos, – sumurmėjo Reidas. Be to, atsikraustydamas velniškai įsiutintų Lorę, o tai jau panašu į tikrą malonumą.
Prie jų staliuko priėjo aukšta, nuostabiai nuaugusi, žurnalų viršelių modelio grožiu apdovanota moteris ir žavingai nusišypsojo.
– Brangusis, norėjau pasakyti, kad mudviejų naktis buvo nepakartojama. Iki šiol prisimenu kiekvieną smulkmeną ir su mielu noru viešai apie tai pareikšiu. Gali užsirašyti mano telefono numerį.
Įdėmiai ištyrinėjęs jos veidą Reidas suvokė, kad nepamena, ar yra kada nors ją matęs. Ir ką gi tai pasako apie jo asmenybę?
– Dėkoju. Labai vertinu tavo pasiūlytą pagalbą. Jeigu prireiks parašų, būtinai su tavimi susisieksiu.
– Gerai. Trokštu tau padėti – visur ir visada.
Moteris nusisuko ir nuplaukė. Reidas įsmeigė žvilgsnį į nusiūbuojančius klubus ir nieko nepajuto. Ničnieko. Po tokios negandos tikriausiai praeis daug mėnesių, kol vėl pajėgs galvoti apie seksą. Ar gali gyvenimas būti dar niūresnis?
Jis atsisuko į brolius ir atsilošė kėdėje.
– Ta žurnalistė pričiupo mane už kiaušių. Negaliu paduoti jos į teismą, nes nėra jokių šansų laimėti. Būtų cirkas, ne teismo procesas, o linksmybių man jau ir taip iki kaklo. Nenoriu. Vadybininkas patarė trumpam pasislėpti ir pralaukti audrą. Jis įsitikinęs, kad viskas greitai aprims.
– Manau, jis teisus, – pritarė Volkeris. – Žmonės netruks susidomėti kieno nors kito gyvenimu.
– Kada? – paklausė Reidas suprasdamas, kad jam bet koks laiko tarpas atrodys pernelyg ilgas. – Šnekėjausi su juo ir apie kitus straipsnyje paminėtus kaltinimus. Ta kalė pareiškė, kad apgaudinėjau vaikus ir pažadėjęs nenueidavau į labdaros renginius. Tai melas!
Jis tikrai taip nesielgė. Negalėjo pakęsti viešų pasirodymų, nemokėjo sakyti kalbų, todėl atmesdavo visus kvietimus į tokius renginius ar susitikimus. Atsipirkdavo išrašydamas čekį… Tiksliau, išrašydavo vadybininkas.
– Tai, kad kažkoks vaikutis atsiuntė man laišką, kviesdamas į kažkokią labdaros šventę, dar nereiškia, jog turiu pulti į automobilį ir ten lėkti. Bet žurnalistė mano kitaip.
– Liaukis save ėdęs, – tarė Kolas. – Dabar jau vis tiek nieko nepakeisi.
Reidas sukando dantis. Taip, nepakeis. Bet apmaudu, kai tave neteisingai nupiešia kaip paskutinį pašlemėką.
– Paklausiau Seto, kas ten nutiko su ta straipsnyje paminėta vaikų beisbolo komanda, nuvykusia į valstijos čempionato rungtynes. Jis sako, kad tai paprasčiausias nesusipratimas. Kelionių agentūra kažką supainiojo. Nieko apie tai nežinojau.
Broliai žvelgė į jį su užuojauta, bet tai toli gražu nenumaldė sąžinės graužimo. O ar gali kas nors jį numaldyti, kai esi kaltinamas tokiais dalykais? Pasak autorės, jis pasisiūlė paremti vaikus, apmokėdamas kelionę į varžybas, bet „užmiršo" nupirkti atgalinius bilietus. Vaikai ir jų artimieji įstrigo už kelių šimtų kilometrų nuo namų, be jokios galimybės sugrįžti.
– Aš nieko blogo nepadariau, – suburbėjo Reidas. Tiesą sakant, jis iš viso nieko nepadarė. – Liepiau Setui persiųsti man gerbėjų laiškus, prašymus suteikti paramą, kvietimus prisidėti prie labdaros. Ketinu pats viską perskaityti.
– O kas tada?.. – pasiteiravo Kolas.
– Velnias žino. Ką nors veiksiu. Privalau. Patyčios dėl mano pajėgumų lovoje yra niekis, palyginti su kaltinimu, kad skriaudžiu vaikus. Niekada to nepadaryčiau. – Reidas neturėjo net minties niekam kenkti. Tikriausiai dėl to ir nusprendė niekur nesivelti – taip mažiau šansų suklysti. – Šlamštas, – iškošė. – Mano gyvenimas pasiekė žemiausią lygį.
– Ar dabar jautiesi dar blogiau nei tada, kai susižeidei petį? – paklausė Volkeris.
– Ne, – tyliai atsakė Reidas. – Blogiau nei tada jaustis neįmanoma.
Volkeris gūžtelėjo pečiais.
– Tik bandau paskatinti blaiviau mąstyti.
Ne, taip blogai dar nėra, bet nedaug trūksta, – pagalvojo Reidas. Visai nedaug.
Palaukęs iki dešimtos vakaro Reidas nuvažiavo į savo laivą. Kad galėtų persigabenti daiktus, pasiskolino iš Volkerio visureigį. Nors buvo jau vėlu, ant doko dar trynėsi pora fotografų, kurie nedelsdami ėmėsi darbo. Reidas išgirdo, kaip vienas iš jų kažkam paskambino ir pranešė, kad jis grįžo namo. Ausis pasiekė ir jam skirtas patarimas įlįsti į internetą pasimokyti, kaip patenkinti moterį.
Reidas per dvidešimt minučių susikrovė du lagaminus ir patraukė atgal į stovėjimo aikštelę. Vilkikas, kurį buvo nusisamdęs, pririedėjo artyn ir sustojo, užkirsdamas kelią fotografų automobiliams – žmogeliai neturės jokios galimybės jo pasekti. Vaikinukas pastovės dar kelias minutes ir pasitrauks. Per tiek laiko Reidas spės išnykti iš akiračio.
Volkeris laukė jo prie Glorijos namo ir padėjo iškelti lagaminus. Pakui juodu apsikeitė rakteliais ir jis išlėkė. Korvetė jau buvo paslėpta garaže.
– Prieš akis velniškai šaunus gyvenimėlis, – sumurmėjo Reidas ir įslinko į vidų.
Prie laiptų jis pakėlė akis ir sustingo, išvydęs žemyn lipančią kažkur matytą aukštą šviesiaplaukę. Ji nusišypsojo.
– Sveikas, Reidai. Kaip sekasi?
– Gerai, – sumelavo jis, stengdamasis prisiminti, iš kur šią moterį pažįsta. Tik vėliau, atkreipęs dėmesį į chalatą, suvokė, kad ji – viena iš Glorijos slaugytojų.
– Aš Sendė, – paslaugiai priminė ji. – Sendė Larson. Pameni? Mudu tada ilgokai kalbėjomės dėl darbo.
Teisybė. Ir sprendžiant iš spindulingos jos šypsenos, tas pokalbis praėjo gana sklandžiai. Dabar Reidas prisiminė – Sendė be galo troško pasimylėti su savo mėgstamiausiu beisbolo žaidėju, ir juodu kaip reikiant pasismagino ant jo milžiniško rašomojo stalo „Senamiesčio sporto ir kepsnių bare".
– Girdėjau,
