viską aiškina savaip. – Pasisukusi ji iš spintelės su stiklinėmis durelėmis išėmė puodelį ir mažą lėkštelę. Kai Devinas apkabino per pečius, ji krūptelėjo ir vos neišmetė keraminių indų ant grindų.
Jis norėjo atsitraukti, bet persigalvojo. Negana to, atsuko ją veidu į save ir abiem rankomis suėmė už pečių.
– Ji vis dar prikaišioja tau dėl Džo?
Kesė norėjo nuryti seiles, bet gerklės raumenys neklausė. Jo rankos buvo tvirtos, tačiau neskaudino. Devino akys buvo kupinos apmaudo, bet ne paniekos. Ji liepė sau nusiraminti ir nenusukti žvilgsnio.
– Ji nepripažįsta skyrybų.
– Tai pripažįsta, kad galima mušti žmoną?
Dabar jau Kesė susigūžė ir nuleido akis. Devinas mintyse nusikeikė ir atitraukė rankas.
– Atsiprašau.
– Nieko, viskas gerai. Nesitikėjau, kad mane suprasi. Dabar jau ir aš to nebesuprantu. – Lengviau atsidususi, kai jis atsitraukė, Kesė iš dubens pridėjo į lėkštelę avižinių sausainių su šokolado gabalėliais, kurių buvo prikepusi iš ryto. – Neatrodo svarbu, kad aš laiminga ir kad laimingi mano vaikai. Nesvarbu, kad teismas pripažino, jog Džo su manimi elgėsi blogai. Nesvarbu, kad jis užpuolė Reganą. Svarbu viena – aš sulaužiau įžadus ir su juo išsiskyriau.
– O ar tu laiminga, Kese?
– Aš jau nebetikėjau, jog galėčiau ar turėčiau būti laiminga. – Ji padėjo lėkštelę ant stalo ir nuėjo pripilti Devinui kavos. – Taip, esu laiminga.
– Nejaugi žadi versti mane vieną gerti kavą?
Minutę Kesė spoksojo į Deviną. Tai vis dar buvo neįprastas dalykas – vidury dienos susėsti su draugu išgerti kavos. Perėmęs iš jos iniciatyvą jis pats išėmė dar vieną puodelį.
– Na, papasakok man… – Įpylęs kavos Devinas atitraukė jai kėdę. – Ar turistams patinka nakvoti name, kuriame vaidenasi?
– Kai kurie, nieko ypatingo nepamatę ir neišgirdę, nusivilia. – Kesė pakėlė puodelį, stengdamasi nesigraužti, kad nieko nedirba, o tik plepa. – Bet Reifas protingai pasielgė paskelbdamas, kad viešbutis įkurtas vaiduoklių name.
– Jis visada buvo protingas.
– Teisybė. Kai kurie žmonės nusileidžia pusryčiauti suirzę, bet dauguma… galima sakyti, susijaudinę. Būna girdėję, kaip kažkas tranko duris, šūkauja ar netgi rauda.
– Abigalė Barlou? Tragiško likimo namų šeimininkė, gailiaširdė Pietų gražuolė, ištekėjusi už žmogžudžio jankio?
– Taip. Jie tariasi girdintys jos balsą, užuodžiantys rožių kvapą arba kažkaip pajuntantys. Tik kartą viena pora išvažiavo vidury nakties. – Šį kartą Kesė šyptelėjo ir netgi šiek tiek šelmiškai. – Abu buvo kaip reikiant įsibaiminę.
– Bet tu nebijai. Tau nė kiek nerūpi tie klaidžiojantys vaiduokliai?
– Ne.
Devinas pakėlė galvą.
– O tu ar girdėjai ją? Abigalę?
– O taip, dažnai girdžiu. Ne tik naktimis. Kartais, kai būnu viena, kloju lovas ar šiaip tvarkausi, aš ją girdžiu. Arba jaučiu.
– Tai tavęs negąsdina?
– Ne, aš jaučiu… – Kesė norėjo pasakyti „ryšį“, bet susigriebė, kad tai gali kvailai skambėti. – Man jos gaila. Ta moteris buvo įvaryta į kampą, jautėsi labai nelaiminga, nes ištekėjo už vyro, kuris ją niekino, nors mylėjo kitą…
– Mylėjo kitą? – pertraukė ją Devinas. – Niekada apie tai negirdėjau.
Suglumusi Kesė padėjo puodelį ant lėkštutės tyliai skimbtelėdama.
– Ir aš negirdėjau. Tiesiog… – Kesė tai žinojo. – Tiesiog pridėjau nuo savęs. Taip romantiškiau. Ema ją vadina „ledi“. Mergaitė mėgsta užsukti į jaunavedžių apartamentus.
– O Konoras?
– Jam tai tikra avantiūra. Viskas, kas čia dedasi. Vaikams čia patinka. Kartą, kai pas mus nakvojo Brajanas, užklupau juos visus tris sliūkinant laiptais į svečių aukštą. Buvo išsirengę ieškoti vaiduoklių.
– Vaikystėje ir aš su broliais kartą čia nakvojau.
– Tikrai? Žinoma, kam dar klausti, – jam dar nespėjus atsakyti patvirtino Kesė. – Tuščias, apleistas vaiduoklių namas. Makeidams kaip tik to ir reikia. Ar ėjote ieškoti vaiduoklių?
– Man nereikėjo ieškoti. Aš ją mačiau. Regėjau Abigalę.
Kesės šypsena išnyko.
– Matei?
– Broliams nieko nesakiau. Jie būtų niršę ant manęs visą likusį gyvenimą. Bet aš ją mačiau, sėdėjo svetainėje prie židinio. Tas židinys tikrai degė, užuodžiau dūmus, jaučiau ugnies skleidžiamą šilumą, aplinkui tvyrojo ant stalo vazoje pamerktų rožių aromatas. Ji buvo labai graži, – tyliai pasakojo Devinas. – Šviesūs plaukai ir porcelianinė oda, akys padūmavusios. Vilkėjo žydrą suknelę. Girdėjau šilko šnarėjimą jai sujudėjus. Ji kažką siuvinėjo mažomis dailiomis rankomis. Pažvelgė tiesiai į mane ir nusišypsojo. Nusišypsojo, o akys pilnos ašarų. Tada prabilo.
– Prabilo, – pakartojo Kesė, jos nugara aukštyn ir žemyn perbėgo šiurpas, lyg kas nors būtų perbraukęs lediniais pirštais. – Ką pasakė?
– „Jeigu tik.“ – Devinas mintimis sugrįžo į praeitį ir nusipurtė. – Taip ir pasakė. „Jeigu tik.“ O tada dingo ir aš pamaniau, kad susap navau. Bet žinojau, kad ne. Paskui visą laiką tikėjausi dar kada nors ją pamatyti.
– Nepamatei?
– Ne, tačiau girdėjau ją raudant. Ta rauda draskė man širdį.
– Įsivaizduoju.
– Aš, hm, būčiau dėkingas, jeigu apie tai neprasitartum Reifui. Jis mane užjuoktų.
– Neprasitarsiu. – Ji šypsodamasi žiūrėjo, kaip jis atsikanda sausainio. – Tai tu dėl to atvažiavai, tikėjaisi vėl ją pamatyti?
– Norėjau pamatyti tave. – Vos ištaręs tuos žodžius Devinas suprato padaręs klaidą. Kesės veido išraiška tapo nepatikli, apsipalaidavimo kaip nebūta. – Ir tavo vaikus, – paskubomis pridūrė. – Ir dėl tavo sausainių.
Ji lengviau atsikvėpė.
– Įdėsiu šiek tiek į maišelį, galėsi neštis.
Bet vos tik ji pakilo vykdyti pažado, Devinas paėmė ją už rankos. Kesė sustingo, ir ne tiek
