gerkle kylantį lengvą šleikštulį Libė atminė, kaip dar visai neseniai buvo savimi pasitikinti moteris. Jos niekas negąsdino. Niekas nebūtų galėjęs jos sulaikyti. Tas entuziazmas padėjo pasiekti svaigių aukštumų, kur ji jautėsi saugi ir gyva, kur kėlė visiems susižavėjimą. Ji du kartus buvo tapusi Pasaulio moterų banglentininkių čempione. Ir ją neretai vis dar užklupdavo akimirkos, kai negalėdavo patikėti, jog ši nuostabi kelionė taip neįtikėtinai pasibaigė.
Banglenčių sportu Libė užsiiminėjo nuo pat vaikystės. Tėvai ją visada vadindavo mažąja jų undinėle. Ji treniruodavosi kiekvieną laisvą minutę – irstydavosi baidarėmis, plaukiodavo, su bangų mūša ant pilvo čiuoždavo į krantą, tobulindavo banglentininkės įgūdžius. Endorfinai ir degimas, kurį teikė savo galimybių ribų bandymai, buvo didžiausia jos gyvenimo laimė.
Daugiausia jaudulio suteikė Pasaulio čempionės titulas: puikūs rėmėjai, didžiuliai straipsniai per kelis populiariausių žurnalų puslapius, galimybė kalbėtis su jaunais banglentininkų karjeros siekiančiais entuziastais, net juos treniruoti. Horizontas, kiek matė akys, viliojo begalinėmis galimybėmis. Tačiau viską pakeitė nelaimingas atsitikimas.
Laimei, gyvenimas, pasiekus šlovingą karjerą ir elitinės sportininkės reputaciją nesibaigė, tik pasuko kita linkme. Įveikusi didžiausios gyvenimo nesėkmės sukeltus padarinius, Libė visa galva pasinėrė į studijas, kurias buvo atidėjusi į šalį, ir Sidnėjaus Bondo universitete fizioterapijos srityje įgijo bakalauro laipsnį. Ji jautėsi be galo dėkinga, kad jos ryžtas ir sunkus darbas atsipirko, – šiandien netgi labiau nei kada nors.
Dabar, sustojusi kelio gale, Libė atminė netikėtą šio ryto skambutį. Jos paslaugų prašė ne kas kitas, o pats Aleksas Vulfas, Didžiosios Britanijos automobilių lenktynių čempionas, kuriam savaitgalį nutiko nelaimė. Pono Vulfo padėjėjas, lakoniškai šnekantis vyras, vardu Elis Stylas, papasakojo, kad ponas Vulfas, ištyrinėjęs jos profesijos specialisčių sąrašą, nusprendė, jog po peties traumos jos kvalifikacija geriausiai atitinka dabartinius jo poreikius. Libei teliko spėlioti, kurią kvalifikaciją Elis turėjęs galvoje.
Ji dirbo tik su traumas patyrusiais sportininkais, bet dar niekada neturėjo galimybės padėti atsistoti ant kojų tokiai garsenybei. Tikriausiai Aleksas Vulfas arba jo padėjėjas išstudijavo ir mano praeitį, – pagalvojo Libė statydama automobilį į laisvą vietą aikštelėje. Tik ar bus prisikapstę iki pat lemtingojo jos gyvenimo skirsnio?
Atidariusi dureles Libė išlipo iš automobilio, apžvelgė nuostabų itin modernaus stiliaus namą bei nepriekaištingai prižiūrėtas pievas ir sodus. Dviejų aukštų vila buvo baltos spalvos, ją puošė ryškiai mėlyni ir kietmedžio apipavidalinimai, o dydžiu ji prilygo plačiam daugiabučiui. Libės galvoje kaipmat iškilo daugybės apartamentų tipo miegamųjų su atskiromis SPA maudyklomis vaizdas. Uždaras baseinas veikiausiai teikia prabangią galimybę mėgautis plaukiojimu žiemą, o profesionalus lauko baseinas su masažuojančiomis versmėmis ir tikriausiai žmogaus rankų darbo paplūdimiu atgaivina kepinančiais Sidnėjaus vasaros mėnesiais.
Ištiesinusi dailaus kreminės ir juodos spalvų kostiumėlio su kelnėmis švarkelį, Libė ištempė kaklą. Priešais ją driekėsi erdvus kiemas, išpuoštas geltonaisiais jazminais išraizgytais pinučiais bei dekoratyviai iškarpytais, juosmenį siekiančiuose terakotos vazonuose augančiais medeliais. Užsimerkusi ji įtraukė saldaus gamtos aromato ir garsiai atsiduso. Savo šlovės dienomis Libė ir pati buvo nemenkai užsidirbusi, bet tokiai drąsiai prabangai negalėjo prilygti niekas. Žinoma, prie lenktynių nešamo pelno turėjo gerokai prisidėti ir papildomos pajamos, kurias Aleksui Vulfui teikė jo balzamų po skutimosi, drabužių bei kompiuterinių žaidimų verslai. Žavesys, pinigai, kino žvaigždės išvaizda. Po velnių. Šis vyras tikrai visa tai turėjo.
Libės mintis nutraukė pasigirdęs be galo seksualus balsas, kuriame buvo girdėti Anglijos aukštuomenei būdingas akcentas.
– Sutinku. Diena nuostabi. Galbūt mums vertėtų pasikalbėti lauke.
Ji tai pajuto pilve… Kai Libė plačiai atmerkė akis, maloniai dilgčiojanti kaitra užliejo visą kūną. Erdvioje verandoje, tiesiai priešais ją, stovėjo vyras. Ne šiaip vyras.
O Aleksas Vulfas.
Kol ji bandė atsitokėti, regis, praslinko ištisa amžinybė. Kalbant atvirai, tokio vaizdo – vizijos – ji dar nė karto nebuvo regėjusi. Kreiva Alekso šypsenėlė atrodė tingi, abiejose kerinčių lūpų pusėse išryškėjo žavios duobutės. Tamsiai geltoni plaukai stilingai sušiaušti ir raitėsi virš žalsvai melsvų polo marškinėlių apykaklės. O pečiai! Nuo jų platumo jai net seilė nutįso. Tokie vyriški.
Tačiau nepamirškime, – priminė sau Libė, – ko čia atvykome.
Apgalvojusi, kurią koją statyti pirma, ji nusišypsojo šilta, bet dalykiška šypsena ir žengė paspausti rankos savo naujajam klientui, kuris, kaip ji dabar pastebėjo, ryšėjo tamsiai mėlyną įtvarą.
– Kaip suprantu, manęs jau laukėte. Esu Libė Henderson. Ką tik užklupote mane, besižavinčią jūsų namais ir sodais.
Aleksas apžvelgė savo plačias pievas ir, švelniam vėjeliui nuo antakio pūstelėjus tamsiai geltonus plaukus, pritariamai linktelėjo galva.
– Visada džiaugiuosi, gavęs galimybę padirbėti Australijoje, – pasakė jis. – Oras čia tiesiog nuostabus. – Švelniai pilkų akių žvilgsnis vėl sustojo prie jos veido, jis kiek pakreipė galvą. – Norėčiau paspausti jums ranką, bet…
– Jums kelia nepatogumų dešinysis petys.
– Nieko rimto, – žengdamas į šalį ir praleisdamas Libę pasakė Aleksas.
Įėjusi į prieškambarį, kuris dydžiu prilygo jos butui, Libė apmąstė paskutinius jo ištartus žodžius. Jeigu dėl traumos ponas Vulfas atsidūrė net ligoninėje, jeigu komandos gydytojo nurodymu jam buvo paskirta intensyvi terapija, akivaizdu, kad sužeidimas rimtas. Libės darbas bus sugrąžinti sąnariui lankstumą ir jėgą, ir ji, nors klientas menkino šią traumą, ketino tuo kuo uoliausiai pasirūpinti. Tokie vyrai kaip Aleksas Vulfas nori pasveikti ir grįžti prie darbo kaip galima greičiau. Šitai jai nebuvo paslaptis. Deja, tai ne visada įmanoma.
Stengdamasi nespoksoti į pasakiškus laiptus ir iki blizgesio nupoliruotas marmurines grindis Libė nusprendė verčiau atsisukti į šeimininką, kuris buvo ką tik užvėręs dvylikos pėdų aukščio duris. Ji užgniaužė šypsenėlę. Namų prižiūrėtojui turbūt laisva diena.
– Panele Henderson, gal galėčiau pasiūlyti jums ko nors išgerti?
Aleksas Vulfas žengė pirma jos per erdvų, baltą, kone asketišką vestibiulį, o Libės mintys ėmė suktis apie tai, kas nuskambėjo kaip paprasčiausias klausimas. Visgi tonas aiškiai bylojo, kad bet koks pasiūlytas gėrimas toli gražu nebus kava, tai bus kas nors itin šiuolaikiška, gal netgi šampanas.
– Ne, ačiū, – atsakė ji negalėdama atplėšti akių nuo gracingos jo eisenos ir puikiai figūrą išryškinančių, neabejotinai pagal užsakymą siūtų juodų kelnių.
Kažin, jeigu ji būtų ėjusi pirma, ar ir jis būtų jos eisenoje įžvelgęs kokių nors ypatumų? Kita vertus, vyras, kuris susitikinėdavo su garsiausiomis manekenėmis, yra ėjęs į pasimatymus su mažiausiai viena Europos princese, jos eisenoje tikrai nepastebėtų nieko įdomaus.
– Pasikalbėkime
