pagalvoti, ar ji bent kartą gyvenime jau buvo susidūrusi su tokiu stebuklu.
– Aišku. Manėte darąs gerą darbą, – tarė susimąsčiusi. – Bet mano problemos – ne jūsų reikalas. Rendis pasakė kainą, bet spėju, kad pagražino maždaug dešimčia dolerių. Todėl ketinu grąžinti pusę šimto. Dalimis, jeigu galima, nes iš karto sumokėti neįstengsiu. Kad neabejotumėte mano sąžiningumu, iškepiau pyragą, o čia pirmoji įmoka.
Volkeris dėbtelėjo į aptrintą banknotą.
– Aš jų nenoriu.
– O aš nenoriu būti skolinga. – Na ir kas, kad ji ne turtuolė? Bet sugeba laiku susimokėti mokesčius ir niekada nesinaudoja kreditine kortele. Paskolą paimtų tik tokiu atveju, jei kas nors įremtų į smilkinį pistoletą ir priverstų, arba jeigu netikėtai užkluptų mirtina nelaimė.
– Užsispyrėlė, – papriekaištavo Volkeris.
– Ačiū už komplimentą. Išliejau nemažai prakaito, kad jį užsitarnaučiau.
– O jeigu pasakyčiau, kad pinigai man nieko nereiškia?
Kaip tai suprasti? Kad žarsto banknotus kastuvu? Eliza atsiduso. Kitame gyvenime ji tikrai bus milijonierė. Svajonių sąraše šis punktas – pats pirmas. Bet dabar dar gyvena šitame…
– Tai nieko nekeičia. Jie svarbūs man. Labai svarbūs.
– Na gerai. Bet jums nebūtina grąžinti skolą grynaisiais. Galiu pasiūlyti sandorį.
Elizą supurtė iki baltumo įkaitęs įsiūtis. Na štai, pagaliau išlindo! Tas malonus, patrauklus veidas – tik kaukė, dangstanti šlykštų iškrypėlį, beširdį šunsnukį! Beje, niekuo nesiskiriantį nuo bet kurio kito šio pasaulio vyro.
Na žinoma! Ir kodėl tai turėtų stebinti? Volkeris ją nenumaldomai traukė – nuo pat pirmos akimirkos. O tai reiškia, kad su šiuo vyru kažkas ne taip. Jos nepakartojama patirtis turėjo pakuždėti, kad tik to ir reikėjo tikėtis. Eliza nujautė, kad jis turi trūkumų. Ir nemenkų. Bet kažkodėl leidosi užliūliuojama ir apsnūdo.
– Pasilaikyk jį sau. Greičiau jau mirčiau, nei su tavimi tarčiausi. Net jei būtum vienintelis vyras, išgyvenęs atominį karą. – Eliza sugriežė dantimis. – Nejaugi pamanei, kad sutiksiu… – Ji vos susivaldė jam netrinktelėjusi. – Žmogau, tai tik padanga! Juk nepaaukojai man savo prakeikto inksto! – Pasaulio pabaiga! Jis dar drįsta šypsotis!
– O jeigu paaukočiau, ar sutiktum su manimi permiegoti?
– Nesikabinėk prie žodžių! Viskas, man jau užtenka. Likusius pinigus atsiųsiu paštu.
Eliza pasisuko eiti, bet Volkeris jau stovėjo jai ant kelio. Kaip, po velnių, jis taip staigiai čia atsidūrė? Tamsus žvilgsnis įsmigo jai į akis. Linksmumo nebuvo likę nė ženklo.
– Norėjau tartis dėl vakarienės, – tyliai tarė Volkeris. – Tik dėl vakarienės. Tu kiekvieną dieną ką nors verdi arba kepi. Užuodžiu. Maitinuosi vien šaldytais pusfabrikačiais arba atsitiktinėmis svainės vaišėmis. Sandoris nėra nepadorus žodis. Galėčiau paaiškinti, ką jis reiškia, bet nemanau, kad būtina. Tik tai ir turėjau omenyje. Nieko kito.
Eliza užkaito nuo jo artumo. Koks milžinas! Turėtų bijoti, bet kažkodėl nebijo. Truputį nervinasi, bet tai ne tas pat. Hm… vakarienės? Tai… hm… visai suprantama. Jeigu gerai pamąsčius… Taip, žinoma, maistas kvepia. Kur nekvepės? Aišku, kad Volkeris tik jo ir nori. Juk ne toks kvailas, kad pakeitęs pigią padangą, tikėtųsi sekso.
– Atleisk, – sumurmėjo Eliza, spoksodama jam į krūtinę. – Pamaniau, kad tu…
– Supratau. Klydai. Nė minties neturėjau. Net bjauru apie tai pagalvoti.
Bjauru? Šiam senovės graikų pusdieviui būtų bjauru su ja mylėtis? Eliza, aišku, jau net neprisimena, kaip tai daroma, ir artimiausiu metu neketina tuo užsiimti, bet tai dar nereiškia, kad ją galima nurašyti. Taip, nepaneigsi, kiek putloka, tačiau gana daili. Ir protinga. O protas juk turi šiokią tokią vertę, ar ne?
Tikriausiai Volkeris turi mylimąją. Gal net yra susižadėjęs. O gal gėjus? Eliza vos neprunkštelėjo. Tikrai būtų sunku patikėti…
– Gerai, pradėkime viską nuo pradžių, – ryžtingai prabilo Volkeris. – Nupirkau padangą, nes tavoji būtų neištvėrusi dar vieno lopo. Rendžiui sumokėjau keturiasdešimt penkis dolerius, kuriuos man grąžinsi. Jeigu galima, pasiliksiu ir pyragą. Aš tavęs nespausiu – galėsi mokėti dalimis, ir tik tada, kai turėsi atliekamų pinigų. Vakarienės nereikia. Sutinki?
Taip… Per anksti užsipuolė. Volkeris elgiasi teisingai ir geranoriškai. Tai kodėl taip norisi ginčytis?
– Tokios sąlygos man priimtinos.
– Tai sutarėm? – Volkeris perėmė pyragą į kairę ranką, o dešinę ištiesė jai.
Eliza paspaudė ją ir linktelėjo.
– Sutarėm.
Jo pirštai buvo šilti ir tvirti. Elizai sukuteno pilvą. Tokia netikėta reakcija baisiai suglumino, todėl ji skubiai atitraukė ranką ir žengtelėjo atbula. Gyvenime iškyla daugybė pavojų – didelių ir mažų, kuo įvairiausių pavidalų. Vienas iš jų dabar stovi priešais: didžiulis, galingas ir toks seksualus, kad kėsinasi pasiglemžti jos miegą ir sielos ramybę. Eliza negali to leisti, juk prieš akis dar trylika metų skaistybės. Jeigu trinsis šalia Volkerio, pasmerks save nelengvam išbandymui.
O ji ir nesitrina. Jokiu būdu. Iš kur tokios mintys?
– Man jau reikia… hmm… bėgti, – sumurmėjo ir apsukusi aplink Volkerį didelį lanką nukaukšėjo laiptais. – Eik valgyti pyrago. Skanaus! – mestelėjo per petį.
– Einu. Ačiū, Eliza.
Ji parlėkė namo ir skubiai užtrenkė duris. Įrėmusi kaktą į vėsų medį luktelėjo, kol aprims pašėlę širdies dūžiai, ir tik tada pastebėjo, kad rankoje vis dar gniaužia sulamdytą banknotą. Na jau ne! Daugiau ten nekels nė kojos. Tik ne šį vakarą. Rytoj tuos pinigus įmes į pašto dėžutę ar pakiš po durimis.
Juk skausmingai aišku, kad Volkerio reikia vengti kaip maro. Iš pažiūros atrodo gražus ir geras, bet verčiau laikytis pirminės nuostatos: Elizą traukia tik rimtų problemų turintys vyrai. Tai jau įrodyta ir patvirtinta. O šiuo metu jai visai nereikia dar vienos katastrofos vyrišku pavidalu – per brangiai kainuotų. Iki šiol vis dar moka už praėjusią… Tikrąja to žodžio prasme.
2
Volkeris išlipo iš automobilio ir patraukė link brolio namo. Dar nebuvo priėjęs prie laiptų, kai triukšmingai atsilapojo durys ir jo pasitikti išlėkė… ne, veikiau išsirito, apvalutė Penė.
– Atsivežei įrankius! – šūktelėjo ir suspaudė Volkerį taip stipriai, kaip tik leido išsipūtęs jos pilvas. – Būk geras, pateisink mano lūkesčius ir patvirtink, kad tie daikčiukai tikri – su rankenomis,
