kelis mėnesius nuo jos audringo romano su milijardieriumi viršininku pradžios Liusė pamažu apsiprato su žurnalistų jai rodomu dėmesiu, bet dabar viskas buvo kitaip. Iki šiol ji buvo visokeriopai remiama tiek per asmeninius interviu, tiek jai pristatant savo veidą ir vardą, pervadintą drabužių parduotuvių tinklui.
Kai be leidimo įsiveržė į šią spaudos konferenciją, nemąstė apie nieką, tik apie tai, kaip kuo greičiau susiremti su vyru, kuris ja taip begėdiškai pasinaudojo.
Staiga be paliovos varstoma žvilgsnių pasijuto vieniša, pažeidžiama ir tenorėjo kur nors pasprukti. Nuo melo, fotoaparatų, mikrofonų. Pranykti. Tačiau, kai norėdama atsitolinti nuo Ruperto, nuo visų, žengtelėjo žingsnį atgal, užkliuvo už kažkieno kojos.
Stengdamasi nepargriūti, ištiesė ranką ir stvėrė kažkam už atlapo. Išgirdusi grėsmingai plyštant medžiagą ir instinktyviai atsisukusi atsiprašyti, sau už nugaros išvydo tikrų tikriausią minią.
O vyriškis, į kurio atlapą buvo įsikabinusi, dabar laikė ją tvirtai suspaudęs, traukė prie savęs kažką rėkdamas jai į ausį, aplink stumdėsi kiti artyn jos besiskverbiantys žurnalistai, triukšmingai jos dėmesio reikalaujantys fotografai.
Užuot atsiprašinėjusi, Liusė išplėšė suspaustą ranką. Kažkam pabandžius pastverti aplanką, sušėrė juo įkyruoliui. Norėdama atsikovoti nors kiek laisvos erdvės, ėmė mosuoti savo krepšiu ir bemat buvo užtvindyta akinamų blyksčių lavinos.
Kažkas iš įsišėlusios minios čiupo jai iš nugaros už palto. Išlėkė viena saga, nedaug trūko, kad būtų dar kartą praradusi pusiausvyrą. Staiga išvydus, kaip alkūnėmis žarstydami žurnalistus ir operatorius į šalis kelią jos link pro spūstį skinasi du Ruperto asmens sargybiniai, gyslomis plūstelėjo adrenalinas.
Iki šiol jai teko pažinti tik švelniąją Ruperto Henšo pusę, iki šiol ji iš tiesų tikėjo, kad jis – jos pasakų princas. Tačiau dabar, savo rankose laikydama neginčytiną įrodymą, kaip beatodairiškai šis vyras gali siekti savo tikslų, žinojo, kad jai nebus leista lengvai išsisukti.
Be abejo, jie pasirūpins, kad viskas atrodytų taip, jog jie tik gelbsti ją nuo žurnalistų antpuolio, bet viešai jį užsipuldama, atsidūrė kitoje barikadų pusėje.
Ji žvelgė jam į akis, įskaitė tikrąją jo meilių žodžių, jo šypsenos reikšmę, žinojo, kad jis imsis visko, kad tik ją užčiauptų.
Vėl švytuojant savo krepšiu ir taip skinantis kelią pro žmonių jūrą Liusei jau buvo pavykę kiek pasistūmėti į priekį, kai staiga, kažkam čiupus jai už riešo, fotoaparato objektyvui trinktelėjus jai per smilkinį, apsisuko galva ir ji susvirduliavusi loštelėjo atgal.
Jos batelio smailam kulniukui įmynus į kažką minkšto, beprotišką triukšmą nustelbė kažkieno spiegimas.
Negirdėtais keiksmais besiplūstančiam jai už nugaros stovėjusiam vyriškiui atšokus atgal, Liusei nė nešovė į galvą atsiprašinėti. Atsirado tarpas, ir ji nebedelsė. Išsyk nėrė pro jį.
Kalėdos.
Metas užsidirbti pinigų.
Stabtelėjęs prie blizgančių nerūdijančio plieno turėklų parduotuvėje, kurią prieš du šimtus metų įkūrė Natanielis Hartas, kitas Natanielis Hartas atsigręžęs žvelgė žemyn į raibuliuojantį pirkimo manijos apsėstą sąmyšį.
Kadangi niekas neskaičiavo pinigų nedidukėms prabangos prekėms, iš kurių išeina šaunios jokių didelių pastangų nereikalaujančios dovanėlės, tokį vaizdą buvo galima išvysti visose didžiuosiuose miestuose įsikūrusiose Hastings & Hart parduotuvėse. Kvepalai, juvelyrikos dirbiniai, šilkiniai šaliai – viskas, ko tik gali prireikti vilties netekusiems kiekvieną mielą sekundę skaičiuojantiems vyriškiams, buvo patogiai išstatyta pirmajame aukšte.
Laimei, moterys nebuvo linkusios į apsipirkimą žiūrėti pro pirštus. Užtvindžiusios stiklinius liftus, jos kilo atrijumi aukštyn, tarytum iki pat dangaus. Architektūrinė iliuzija, sukurta pasitelkiant šviesą, stiklą ir veidrodžius.
Jis žinojo, kad tai tebuvo iliuzija, nes pats ją sukūrė, taip pat žinojo, kad tai – savotiškas kalėjimas. Kuriame jis – belaisvis.
Liusei tebeskaudėjo petį nuo tada, kai nėrusi prie atsarginio išėjimo ir sukėlusi ten visus ant kojų, pasipustė padus ir metėsi siauromis tamsiomis už viešbučio esančiomis gatvelėmis.
Nė nenumanė, kur link traukia, tik žinojo, kad jai lipama ant kulnų, trokštama ją sugauti ir suvesti su ja sąskaitas. Bet jai jau įgriso būti išnaudojamai.
Jos kulniukui įstrigus į gatvės groteles ir trakštelėjus pusiau, Liusė skausmingai suklupo ir įtūžio kupinu balsu suaimanavo. Kažkas sparčiai artėdamas jos link šūktelėjo, tačiau ji nė neatsigręžė, tik trumpam stabtelėjo ištraukti kojos iš grotelių, palikusi batelį pasileido pirmyn, be atvangos dairydamasi pravažiuojančio taksi. Tačiau, esant neišvengiamai būtinybei, taksi niekada nepasirodo!
Kvailė, kvailė, kvailė…
Jai galvoje skambantys žodžiai atliepė raišą šlumščiojimą šaltu šlapiu šaligatviu.
Liusė ką tik padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą. Tebūnie tai antroji didžioji klaida. Pirmoji buvo, kai ji pakliuvo į jai paspęstus stebuklinius spąstus.
Žvelgdama atgalios suprato, kad išvadindama savo buvusį Pasakų Princą melagiu ir apgaviku šalies žurnalistų akivaizdoje pasielgė neapgalvotai. Bet kas gi lieka, kai netikėtai sugriūva jos pasakų pilis?
Stabtelėti ir susimąstyti?
Atsitraukti, susirasti sąjungininkų ir tik tada imti šaudyti iš saugaus atstumo? Vargu, ar to būtų galima tikėtis iš merginos, kurią Rupertas tvirtino mylįs dėl jos spontaniškumo ir aistros.
Štai tuo jie ir skyrėsi.
Ta moteris, kuri pasirodė ant Įžymybių žurnalo viršelio, nebuvo kokio nors viešųjų ryšių specialisto fantazijos vaisius. Ji buvo tikra. Gebanti justi ne vien džiaugsmą, bet ir skausmą. Kaip tik dėl to ji ir puolė stačia galva, pasiryžusi pradurti butaforinę pasakų pilį keturių colių Louboutin batelių kulniukais, išleisti iš jos šiltą orą ir pamatyti visur aplink besidraikančias jos liekanas.
Kvailė buvo teisi, bet juk kas, ką tik sužinojęs, kad tapo paties ciniškiausio ir niekingiausio sąmokslo auka, galėtų mąstyti blaiviai?
O dėl sąjungininkų, nebuvo nė vieno, į kurį ji galėtų kreiptis. Visi, kurie ją pažinojo nuo kūdikystės, kurie turėjo kokią nors jos nuotrauką ar žinojo apie ją kokią nors istoriją, jau buvo papirkti spaudos. Jos asmeninis gyvenimas tapo vieša nuosavybe, tai, kas nebuvo žinoma, buvo prikurta.
O visa kita priklausė Rupertui.
Ji negalėjo pasitikėti nė vienu iš tų žmonių, kurie jai gerinosi, apsimetė jos draugais; bet kuris galėjo pasirodyti esąs Ruperto pasamdytas padlaižys.
O dėl mamos…
Ji neturėjo nei motinos, nei jokios užuovėjos, kur galėtų prisiglausti. Vos atgaudama kvapą linkstančiais
