kiekviena savo mintimi, kiekvienu krustelėjimu. Reguliariai viešai aprašinėti, kaip ji jaučiasi atsisveikindama su savo Pelenės gyvenimu ir virsdama Ruperto pasakų princese.
Pati savo noru kūrė iliuziją. Atliko už juos visą juodą darbą.
Tačiau visa tai buvo dvišalis procesas.
Kaip tik šiuo metu į jos dėžutę plūdo žinutės iš gerbėjų, kurie žiūrėjo tiesioginę transliaciją, stebėjo visą erzelynę, ir vis dėlto, nepaisant visko, skaitomų žinučių turinys kėlė jai šypseną.
@LiuseiB Šauniai darbavaisi rankine, Pelene! Kas čia vyksta?
Pelenei
VelsoRagana, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.08
@LiuseiB Mieloji, ką tas šunsnukis padarė?
Pelenei
dženapb, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.09
@LiuseiB Atsiųsk man savo numerį. Tau prireiks pagalbos.
Pelenei
vrguru, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.12
Puikus pasiūlymas, – pagalvojo Liusė, o jos veidą puošusi šypsena ėmė pamažu blėsti. Bet tik ne iš vrguru, t. y. pono viešųjų ryšių specialisto, kuris, kaip visuotinai žinoma, pardavinėjo nešvankias paslaptis nešvankiems laikraštpalaikiams ir bulvariniams žurnaliūkščiams. Jam buvo nė motais, kas tu: reabilitacijos klinikoje besigydantis modelis, su asmenine padėjėja romaną užmezgęs politikas ar kokios siaubingos tragedijos auka. Jis parduotų tavo istoriją už šūsnį grynųjų, o kitą rytą jau būtum įžymybė.
Ir ne iš jokio kito viešųjų ryšių šarlatano, kurie išsirikiavę tik ir tyko sužiaumoti kokį riebų kąsnelį. Jau niekada nebegalės pasitikėti nė vienu iš šios padermės.
Ji nenumanė, kiek dar veiks telefonas – vos apie tai prisiminęs, Rupertas nedels nė akimirkos – tad pasinaudodama proga, paskubomis parašė gerbėjams žinutę.
Galbūt kartu jai vertėtų atnaujinti ir savo dienoraštį. Tuo atveju, jei jai kas nors nutiktų. Ne tai, dėl ko ją perspėjo jos kirpėjas. Patardamas jai susikurti asmeninį tinklalapį, įrašinėti savo mintis į mobilųjį telefoną, o vėliau skelbti įrašus jai vienai prieinamoje interneto talpykloje.
– Taip elgdamasi, užsitikrinsi sau pensiją, princese, – tada postringavo jis.
Tuo metu ji manė jį ciniškai šaipantis, bet vis dėlto pradėjo dienoraštį, nes jautė poreikį išsilieti ir negalėjo niekuo visiškai pasitikėti.
Dienoraščio įrašas. Viskas ėmė ristis į pakalnę po fotosesijos, kai susizgribau pamiršusi vestuvių programą ir nuvykau į biurą pasiskolinti Ruperto kopijos. Jo žiežula asmeninė padėjėja kartu su juo buvo išsidanginusi į Liusės B spaudos konferenciją, o jos pačios padėjėja atostogauja, tad viską prižiūri laikinai pasamdytas žmogus; jei ne jis, niekada nebūčiau gavusi rakto nuo asmeninės Ruperto dokumentų saugyklos. Jau laikiau ranką ant vestuvių programos, kai staiga pastebėjau aplanką su antrašte Pelenės projektas.
Na, žinoma, atsiverčiau jį. Argi jūs pasielgtumėte kitaip?
Susitikimas su vedybų planuotoja atšaukiamas. Šventė atšaukiama. Be jokių kalbų atšaukiama ir vakarienė viešbutyje Ritz. Ką jau kalbėti apie vedybas… kurios atšaukiamos, atšaukiamos, atšaukiamos.
Malonu pasidalyti geromis žiniomis.
Visiems dėkoju už rūpestį. Pasaka išgaravo – pabučiuotas princas pavirto varle. Nebebus jokios laimingos pabaigos. Štai taip.
#Pelenė
LiusėB, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.41
Jai spaudžiant mygtuką Siųsti, telefonas vėl ėmė plyšauti šiurpiąją melodiją, ir Liusei vos širdis iš krūtinės neišplazdėjo. Tai buvo aiškus priminimas jokiu būdu neišsišokti, tad, nors ir nesurado jėgų visiškai atsiriboti nuo pasaulio, išjungė mobiliojo telefono garsą.
Vis tiek turėtų būti kas nors, kam ji galėtų paskambinti. Kuo galėtų pasitikėti. Tik ne iš čia.
Ši vieta – anaiptol ne rojaus kampelis.
Reikia paskubėti, kol niekas jos nepastebėjo, bet visų pirma būtina pakeisti išvaizdą.
Šį rytą išsiruošdama iš namų, vilkėdama ryškiai raudoną paltą, jautėsi sklidina Kalėdų dvasios. Kupina šventiško džiugesio, kuris kaip niekad jaudino, teikė nenusakomų vilčių.
Dabar jautėsi tokia pastebima, kaip pusnyje sėdintis Kalėdų Senelis.
Mielai būtų visko atsisakiusi. Nusimetusi dirbtinės princesės kaukę, atvirtusi į tikrąją save.
Lengviau pasakyti nei padaryti.
Dar šį rytą ji turėjo viską, ko tik gali trokšti moteris. Šią popietę ji neturėjo visiškai nieko, išskyrus drabužius, kuriuos vilkėjo; labai tikėtina, kad jos laukia šalta naktis.
Tačiau kol kas galėtų apsieiti ir be palto, tad nusivilkusi drabužį išvertė jį taip, kad matytųsi tik juodas pamušalas. Kur kas geriau, bet niekas taip nepraverstų kaip atliekama kepurė.
Ji netgi neturi šalio. O kam jis jai? Dar prieš pusvalandį visur buvo vežiojama vairuotojo, kuris, nuolat turėdamas po ranka skėtį, pasirūpindavo, kad jai nužengus ant šaligatvio, neužkristų nė lašelis. Dar prieš pusvalandį buvo lepinama, branginama.
Labai branginama. Į ją buvo investuota galybė laiko ir pinigų. O Rupertas – ne jos svajonių jaunikis, bet tikrasis Rupertas – tikėsis, reikalaus atlygio už savo pastangas ir išlaidas.
Vis dar kiek drebančiomis kojomis užsimetė ant pečių rankinę, po pažastimi pasikišo paltą ir tebegniauždama telefoną plaštakoje, kaišiodama nosį iš už dekoracijos, Liusė ėmė atsargiai žvalgytis aplink.
Niekur nė ženklo stambių grėsmingų vyrų ar ją medžiojančių žurnalistų, tik susirūpinę pirkėjai, niekaip neišsirenkantys tinkamo drabužio Kalėdų vakarėliui ar ieškantys dovanų artimiesiems. Giliai įkvėpusi, iš paskutiniųjų stengdamasi dėtis nerūpestinga, ji įsimaišė į minią.
Sukaupusi visus drąsos likučius, palengva žingsniavo taikydamasi apie aplinkinių ritmo, dėdamasi, kad visiškai normalu gruodžio vidury vaikščioti prašmatniausioje Londone parduotuvėje basomis, o iš tiesų troško pasileisti pirmyn, užkilti laiptais šokuojant iškart per dvi pakopas ir dingti visiems iš akių.
Užuot žvalgiusis aplink ko nors neįprasta, Liusė žiūrėjo tiesiai sau prieš akis, stengdamasi ničniekuo neatkreipti į save dėmesio.
Netas išsikvietė savo apsaugos viršininką, kad praneštų jam apie susiklosčiusią padėtį; apie tai, jog gali būti, kad yra pagrindo
