ji labiau sau negu jam. – Tai klaida.
Staiga viskas pasidarė aišku.
Martinas apkabino sužadėtinę per pečius, stengdamasis prisitraukti arčiau.
– Elizabeta, susigadinsi nuotaiką.
Kai ji pajuto, atsargiai glėbyje spaudžiančias rankas, kantrybės taurė buvo perpildyta. Įsirėmusi delnais jam į krūtinę, mergina išsilaisvino iš glėbio.
– Noriu atšaukti vestuves.
Martinas sumirksėjo ir vėl ištiesė į ją rankas.
– Tu nerimtai. Tiesiog esi susikrimtusi.
Ji nesileido apkabinama.
– Ištisus mėnesius Violeta kartojo, kad sustočiau ir pagalvočiau, ką darau. Ji teisi. Aš nenoriu šito, Martinai. Jaučiuosi dusinama.
– Violeta! Reikėjo numanyti, kad čia jos darbas. Kokių nesąmonių ji dabar pripūtė tau į galvelę? Apie lengvai prieinamos Vakarų Londono kekšelės džiaugsmus? O galbūt kaip greitai ir nesunkiai įsitaisyti cirozę?
Jam niekada nepatiko Violeta. Nieko nuostabaus, nes geriausia jos draugė nuo pat pirmojo susitikimo irgi pajuto siaubingą antipatiją Martinui.
– Tiesą sakant, ne. Ji tik pabrėžė, kad šiemet man sukaks trisdešimt ir kad jeigu aš nepabusiu ir neužuosiu, kaip kvepia kava, taip ir sulauksiu penkiasdešimtmečio, gyvendama senelių man parinktą gyvenimą.
– Kokia nesąmonė.
Elizabeta žiūrėjo į vyrą, vilkintį Savile Row kostiumą ir pagal užsakymą siūtus akinamo baltumo marškinius. Jis nesupranta. Galbūt tiesiog nesugeba.
Ji žinojo apie jo vaikystę – skurdą ir paprastos darbininkės mamos pasiaukojimą, kad išsiųstų sūnų į universitetą. Elizabetos gyvenimas – jųdviejų gyvenimas jiems susituokus – buvo visų jo svajonių išsipildymas. Partnerio vieta ir geras atlyginimas senoje teisės įmonėje, žmona iš geros šeimos, atostogos Prancūzijos arba Italijos Rivjeroje, narystė elitiniuose vyrų klubuose.
– Mes negalime tuoktis, Martinai. Tu manęs visai nepažįsti, – tyliai pasakė ji. – Kaipgi galėtum, jei aš pati nežinau, kas esanti.
Mergina nusisuko ir nuėjo koridoriumi.
– Elizabeta. Gal bent pasikalbėkime?
Nesustodama ji ėjo toliau. Seneliai nusimins išgirdę, kad atšaukė vestuves. Močiutei įsiskaudės galva. Jie pasinaudos visomis žinomomis gudrybėmis, kad tik priverstų ją persigalvoti. Ji jausis kalta, kvaila ir neteisi. Elizabeta buvo įpratusi nekelti triukšmo ir elgtis kaip pridera, tad siaubingai bijojo, jog jų paklausys ir ištekės už Martino. Tada teks išpakuoti visus brangius namų reikmenis iš Harrods savo santuokiniame būste.
Jai reikėjo šiek tiek laiko praleisti vienai. Pagalvoti. Apsispręsti. Pabūti ramiai ir tyliai. Elizabeta pagalvojo apie Violetos butą virš parduotuvės, bet greitai šį variantą atmetė. Net jei ten ir būtų antras miegamasis, ramybės ir tylos karštligiškame Violetos gyvenime nerastum. Be to, kaip tik ten pirmiausia jos ieškotų seneliai. Paskui Elizabeta prisiminė, ką pasakiusi Martinui: Aš pati nežinau, kas esanti, ir atsakymas nušvito galvoje.
Ji važiuos pas tėvą. Kad ir kur jis būtų. Susiras jį, nuvyks ten ir pradės aiškintis, kas yra tikroji Elizabeta Džeinė Meison ir ko ji išties trokšta.
Po keturių dienų Elizabeta pradarė išsinuomoto automobilio langą ir godžiai įtraukė šviežio oro. Iš nuovargio akys buvo lyg pripiltos smėlio, ir ji plačiai atsimerkė, trokšdama išsklaidyti snaudulį. Beveik trisdešimt valandų keliavo į kitą pasaulio kraštą. Dabar vairavo automobilį iš pietvakarinio Melburno rajono į Filipo salą, mažą taškelį žemėlapyje, įsitaisiusį Vakarų Uosto įlankoje. Pro šalį slinko Australijos kaimo kraštovaizdis.
Kelias pastarąsias dienas ji lindėjo Soho viešbučio kambariuke, kol Violeta priprašė savo pusbrolio policininko pasinaudoti pažintimis ir surasti Elizabetos tėvą. Vos sužinojusi, kad paskutinė žinoma Semo Blekvelo gyvenamoji vieta buvo Filipo saloje Viktorijos valstijoje, Australijoje, mergina užsisakė kambarį vietos viešbutyje ir sėdo į lėktuvą.
Seneliams nieko nesakė, tik patikino esanti sveika, blaivaus proto ir nepersigalvosianti dėl atšauktų vestuvių. Senelis mėgino perkalbėti ją telefonu, bet Elizabeta nutraukė pokalbį.
Tolesnis gyvenimas priklausys tik nuo jos pačios sprendimų, ir niekieno kito.
Priešais driekėsi San Remo tiltas, ir ji nuvažiavo juo virš plytinčių vandenų. Atsidūrus saloje kilusi mintis, kad susitiks su tėvu, pažvelgs jam į veidą ir galbūt atpažins savo bruožų, išsklaidė nuovargį.
Elizabeta neturėjo supratimo, ko tikėtis iš susitikimo. Netgi tiksliai nežinojo, ko pati norėtų. Pajusti ryšį? Sužinoti, kas jos tėvas? Rasti tėvą, kurio manė netekusi būdama vos septynerių?
Tiesą sakant, motiną ir tėvą, ar bent jau vyrą, kurį pažinojo kaip tėvą, miglotai beprisiminė. Liko tik atsiminimų nuotrupos: mamos juokas, patėvio pypkės kvapas, šeimos šventės akimirkos. Mama būdavo truputį liūdna, patėvis susimąstęs. Nors Elizabeta daug ką sunkiai prisiminė, o gal kaip tik dėl tos priežasties, visada jautėsi taip, lyg būtų trūkę kai ko svarbaus. Seneliai buvo savotiškai geri ir mylintys, bet rūpestinga jų globa neužpildė po tėvų netekties širdyje likusios tuštumos.
Tuštumos, kurią ji pripažino šią minutę. Tik dabar, kai laukė susitikimas su biologiniu tėvu, pirmą kartą suprato, kaip ilgėjosi to bežadžio, instinktyvaus ryšio, egzistuojančio tarp tėvų ir vaikų, kaip pavydėjo savo draugėms.
Elizabeta tvirčiau suspaudė vairą ir mintyse padrąsino save, sukdama į medžiais apaugusią tankiausiai saloje gyvenamo Kauso miestelio Pagrindinę gatvę. Gali būti, kad tėvas išvis nežino apie ją. Išdygusi ant jo slenksčio kupina lūkesčių, ji iškart viską sugadintų.
Reikia būti realistei ir kantriai. Juodu svetimi žmonės. Nėra pagrindo tikėtis, kad pajus ypatingą tarpusavio ryšį, kas, kad jų vienodas DNR.
Skrandis susitraukė iš nervų, kai Elizabeta pasuko už kampo į tėvo gatvelę ir sustojo prieš batų dėžutę primenantį kremine ir žalia spalvomis nudažytą namą. Aliuminio apkala, plokščias stogas, žemai nuleista betoninio priebučio pastogė, pakeliamieji langai metaliniais rėmais ir vietomis išrudavusi veja.
Labai skiriasi nuo elegantiškų Meifero namų, įtrauktų į istorinio paveldo sąrašą. Elizabeta nusibraukė į kelnėtas šlaunis staiga suprakaitavusius delnus.
Neturėjo nė menkiausio supratimo, koks žmogus jos tėvas. Kaip jis gyvena ir kaip reaguos į nematytą dukrą.
Ji turėjo daug laiko pagalvoti, kas prieš visus tuos metus nutiko tarp tėvo ir motinos. Vengdama Martino skambučių ir įtikinėdama senelius, kad jai viskas gerai, rado laiko pasirausti giliau. Išsiaiškino, kad Džonas Meisonas vedė jos motiną 1982 metų sausį, kai jai buvo septyniolika mėnesių. Dar vienas įrodymas, kad gimimo liudijimas tikras, o Džonas nėra tikrasis jos tėvas.
Įrašas apie
