to nedaryti. Verčiau susitiks su tėvu, pasikalbės, išklausys jo pasakojimo ir pati susidarys apie jį nuomonę.
Bet pirmiausia jai reikia pakelti užpakalį nuo automobilio sėdynės ir nueiti prie tėvo namų durų.
Ji negalėjo pasijudinti.
Nagi, Elizabeta. Juk ne tam sukorei tokį kelią, kad sėdėtum nuomotame automobilyje prieš tėvo namą kaip kokia pamišusi persekiotoja.
Tačiau ji negalėjo ištiesti rankos prie durelių.
Šis susitikimas reiškė tiek daug. Galimybę pajusti ryšį. Progą turėti tėvą.
Tiesiog pasiryžk, Elizabeta.
Ji suėmė šaltą metalinę durų rankenėlę. Uždaroje erdvėje čaižiai sučirškė telefonas. Mergina žvilgtelėjo, kas skambina.
– Violeta?
– Labas. Kaip skrydis? Kas vyksta? Ar jau kalbėjaisi su juo?
– Skrydis ilgas. Nieko gero nevyksta. Ne, dar nesikalbėjau, – iš eilės atsakė į draugės klausimus. – Kaip tik sėdžiu priešais jo namus ir kaupiu drąsą pasibelsti į duris.
– Nerviniesi.
– Truputį.
– Neverta. Kai jis susipažins su tavimi, bus devintame danguje, kad jį susiradai.
Elizabeta susiraukė. Violetos pasitikėjimas glostė širdį, bet jei tėvas žinojo apie ją – iš tiesų jei – matyt, turėjo rimtų priežasčių nesiartinti trisdešimt su trupučiu metų.
– Nežinau. Galbūt viską darau netinkamai, – Elizabeta abejodama nužvelgė aptriušusį namą. – Galbūt reikėjo pirma parašyti jam laišką arba elektroninę žinutę. Nusiųsti advokatą pralaužti ledų…
– Ne, tu pasielgei teisingai. O jei ir ne, vis dėlto nuvykai ten. Teliko pasibelsti į duris.
– Kaip viskas paprasta, – nusijuokė Elizabeta.
– Nagi! Tu juk turi misiją, pameni? Stengiesi susigrąžinti savo gyvenimą. Palikti nusmuktkelnį buvo pirmas žingsnis.
Išgirdusi toli gražu ne malonų draugės apibūdinimą, ji susiraukė.
– Norėčiau, kad jo taip nevadintum. Martinas netapo blogu žmogumi vien todėl, kad nusprendžiau už jo netekėti.
– Tiesa. Jis nėra visiškas nuoboda, nors ir pamėgino išmušti tau gyvenimo džiaugsmą.
– Violeta!
– Atleisk. Tiesiog manau, jog turėtų būti baudžiama kaip už nusikaltimą, kai tokie jauni vyrai elgiasi lyg irzlūs seni pirdžiai. Kiek dar pažįsti trisdešimt dvejų metų vyrukų, nešiojančių nertinius su odiniais lopais ant alkūnių?!
– Vien dėl to, kad rengiasi konservatyviai, Martinas nepasidarė irzlus. Violeta, jis tiesiog konservatyvus, – užsikirsdama patikino Elizabeta.
– Konservatyvus? Atleisk, bet žodis konservatyvus netinka apibūdinti žmogui, kuris sutinka mylėtis tik misionieriaus poza. Tau reikėtų sakyti užsispaudęs.
Elizabeta įrėmė pirštų galiukus į kaktą.
– Nė neįsivaizduoji, kaip gailiuosi, kad tau apie tai užsiminiau.
Martinas mirtų iš gėdos sužinojęs, jog ji liežuvavo apie seksualinį jųdviejų gyvenimą. Ypač su Violeta.
Elizabeta kaltino savo odontologą. Jei ne tas kvailas straipsnis, perskaitytas kvailame moteriškame žurnale jo laukiamajame, nebūtų mėginusi pasikalbėti su Martinu apie seksualinius savo poreikius ir troškimus ir kreipusis patarimo į geriausią draugę po nesmagaus pokalbio, tiesiog būtų tuščiai laukusi, kol pats susipras.
– Neketinu atsiprašyti, kad neleidau tau to pamiršti, – pasakė Violeta. – Normalūs žmonės, pabrėžiu – normalūs, ne įsitempėliai ir užsispaudėliai, kalbasi apie seksą, tyrinėja savo seksualumą ir smagiai leidžia laiką lovoje. Jie neaiškina, jog pernelyg tave gerbia ir nesielgs su tavimi kaip su sekso objektu, ir visų kitų nesąmonių, kurias jis pažėrė, kai galiausiai atradai drąsos su juo pasikalbėti. Tarp kitko, jis pasistengė suversti viską tau, užuot pripažinęs, kad yra susikaustęs ir kompleksuotas.
– Tikrai nebenoriu apie tai kalbėti.
Bet Violeta įsijautė ir nebegalėjo liautis plepėjusi savo mėgstama tema.
– Dėl Dievo, tu juk neprašei, kad jis tave surištų ir pamalonintų sūrio trintuve arba ko nors panašaus. Tu tik norėjau pasimylėti šuniuko poza. Kas čia tokio?! Neprašei atsivesti į lovą gyvūnėlių, apsirengti odiniais drabužiais arba karšto vaško.
– Violeta, aš atšaukiau vestuves. Ši tema baigta. Pamiršk.
Kurį laiką stojo tyla.
– Tu teisi. Atleisk. Tiesiog jis mane siutina.
– Na, tikriausiai tau nebereikės su juo matytis, vargu ar Martinas benorės matyti mane, kai susitaikys su tuo, jog jį mečiau. Turėtum jaustis geriau.
Suvokus pačios pasakytus žodžius, Elizabetai per nugarą nuvinguriavo šaltukas. Atšaukusi vestuves, ji pakeitė savo gyvenimo tėkmę ir nė nenutuokė, kas laukia toliau. Gąsdinanti, kelius pakertanti mintis.
Bet Elizabeta nesigailės savo sprendimo. Tiesa ta, kad ji niekada nemylėjo Martino taip, kaip mergina turėtų mylėti vyrą, su kuriuo ketina praleisti visą gyvenimą. Ji mėgo Martiną, žavėjosi gerosiomis jo savybėmis. Su juo jautėsi saugi. Bet lygiai taip pat jis varė ją į neviltį ir vertė trokšti… kažko, ko pati nesugebėjo net įvardyti žodžiais.
– Ele, atėjo klientas, nebegaliu kalbėtis. Bet tu pasistenk, gerai? Lipk iš automobilio, prisistatyk. Nors ir kas paskui būtų, susitvarkysi.
– Ačiū, patarėja. Dar ačiū už tai, kad laikei mane už rankos, aprūpinai nosinaitėmis ir vykdei žvalgybą kelias pastarąsias dienas.
– Fe! – tepasakė draugė, nutraukdama pokalbį.
Elizabeta įkišo telefoną į rankinę ir giliai atsiduso. Metas suimti save į rankas ir baigti šį reikalą.
Iš krūtinės besiveržiančia širdimi ji atidarė dureles ir išlipo į lauką, kur tvieskė karšta Australijos saulė.
Antras skyrius
Pabudęs Natanas Džounsas pajuto tuštumą. Kol neprasisklaidė miegant apgaubusi užmarštis, nieko nejuto, nežinojo ir neatsiminė.
Tai buvo geriausia dienos akimirka.
O tada miegai išsiblaškė ir vėl jį užplūdo viskas: atsiminimai, nerimas, kaltė, gėda ir baimė. Sunki, neatlyžtanti, nepaneigiama.
Jis ilgai spoksojo į lubas spėliodamas, kodėl kiekvieną dieną prisiversdavo iš naujo
