>Prologas
Melburnas, Australija
1997 m. spalis
Buvo taip tamsu, kad Lijamas Mastersas vos matė prieš pat veidą pakeltą savo ranką. Jis nusileido nuo Fordų priebučio ir brūkšėdamas batais į nelygų betoną keliuku pasuko į kiemą už namo. Tolumoje bolavo dirbtuvės, kiek šviesesnės už visa užliejusią tamsą.
Jei būtų pasilikęs tame vakarėlyje, dabar tikriausiai jau vilktų Selei Kendrik apatinius. Sulaukęs septyniolikos, buvo įgijęs ganėtinai patirties, kad suprastų, kada pasiseks.
Nė nenutuokė, kodėl susigalvojo eiti namo.
Kvailys, štai kas jis toks.
Jis kyštelėjo ranką kišenėn ieškodamas rakto. Nuo pastato krašto atsiskyrė šešėlis ir Lijamas sustingo, įsitempė. Tada išgirdo gilų atodūsį ir šiltame nakties ore iki jo atsklido sausmedžio aromatas.
Zojė.
Jis susikišo rankas atgal į kišenes. Saugiausia jas ten ir laikyti, kai šalia sukiojasi Zojė.
– Anksti grįžai, – pratarė ji.
– O tu ką čia veiki?
Klausimas nuskambėjo aštriau, griežčiau, nei jam norėjosi.
– Tavęs laukiu.
Lijamas nežinojo, ką atsakyti į tokį tiesų pareiškimą.
– Neturėtum čia slampinėti. Kas bus, jei Tomas pareis namo?
Zojės brolis nepaprastai ją saugojo. Lijamui nereikėjo matyti jos veido – žinojo, kad ji raukosi. Ir taip įsivaizdavo surauktus tamsius antakius ir užsispyrimą žaliose akyse.
– Man jau pabodo laukti, – pasakė ji.
Šūdas!
Lijamas gailėjosi, kad per vakarėlį išlenkė tris bokalus alaus. Smegenys kaip vata, labai negerai, kai geriausio bičiulio mažoji sesutė ranka pasiekiama.
– Niekas tavęs neprašė laukti, – atkirto jis.
Juodu kalbėjosi visai ne apie jo grįžimą namo iš vakarėlio ir jos sėdėjimą ant jo laikinų namų laiptelių. Abu tai suprato.
– Ar tai tiesa? – paklausė ji.
– Kas?
– Ką Tomas pasakojo. Ar draugauji su Sele Kendrik?
– Eik vidun, kol tavo tėvai mūsų neišgirdo.
– Tai draugauji su ja ar ne? – neatlyžo Zojė.
– Ne.
Reikėjo pameluoti. Pasakyti, kad juodu su Sele kraustosi vienas dėl kito iš proto, kad jis ką tik išsirito iš jos lovos.
– Ar todėl parėjai anksčiau? Nes su Sele nieko neišdegė?
Ji priėjo arčiau, tereikėjo ranką ištiesti. Lijamas matė blyškų jos veiduko ovalą, jautė jos mėgstamo kremo su sausmedžiu aromatą.
Žmogau, jai penkiolika. Be to, ji tų žmonių, kurie suteikė tau pastogę, kai visi kiti nusisuko, dukra.
Reikia priversti ją grįžti vidun, į savo miegamąjį, į tą viengulę lovelę, aplink kurią sienos nuklijuotos sunkiojo metalo grupių ir futbolo komandų plakatais.
– Nežinau, kodėl parėjau.
Zojė žingtelėjo dar arčiau. Akyse atsispindėjo šviesa.
– Pabučiuok mane, – paprašė. – Prašau.
Lijamas sugniaužė delnus džinsų kišenėse.
– Eik vidun. – Jo balsas nuskambėjo žemai ir pernelyg tyliai. Neįtikinamai. Desperatiškai.
Ji tikriausiai irgi tai išgirdo, nes žengė paskutinį juos skiriantį žingsnį. Lijamas juto jos kūno šilumą, mažų, tvirtų krūtų prisilietimą prie savo krūtinės, jos alsavimą ant savo kaklo.
– Nebegaliu daugiau kentėti, Lijamai. Sėdėti priešais tave per pusryčius ir vakarienę, matyti mokykloje, namuose. Negaliu liautis apie tave galvojusi. Būk geras, pabučiuok mane.
Kiekvienas raumenėlis jo kūne įsitempė, kai ji apsikabino jo juosmenį, prisispaudė ir įsikibo pirštais į nugarą. Vaikinas atlošė galvą ir jos plaukai brūkštelėjo jam per smakrą, ji nedrąsiai palietė lūpomis jo raktikaulį ir kaklą. Vienas, antras, trečias prisilietimas, lūpos minkštos ir drėgnos.
Jis jau dabar buvo susijaudinęs. Toks pasijuto nuo pat tos akimirkos, kai užuodė sausmedžio kvapą. Zojė prisispaudė prie jo klubais ir Lijamas sudejavo.
– Ne.
Suėmęs už pečių bandė nustumti, bet kažkaip rankos pačios paniro į Zojės plaukus, suėmė galvą ir kilstelėjo jos veidą aukštyn. O tada jis pradėjo ją bučiuoti, nirdamas liežuviu į jos burną, supamas jos skonio.
Jos dar niekas nebuvo bučiavęs. Lijamas žinojo, nes Zojė prieš porą mėnesių pati jam pasakė. Nuo tos akimirkos negalėjo liautis galvojęs, kad galėtų būti jai pirmas. Jis norėjo palikti joje savo įspaudą, kad viskas būtų tobula.
Liežuviu pasitrynė į jos liežuvį, perbraukė per apatinę lūpą ir švelniai įtraukė ją į burną. Zojė aiktelėjo ir pakreipė galvą, kad jam būtų lengviau. Ji buvo tokia saldi ir švari. Lijamas rankomis nuslydo jos nugara, suėmė užpakaliuką ir trūktelėjo arčiau savęs, jausdamas, kaip ji prisispaudžia prie vyriškumo.
Jis jautėsi toks kietas. Žmogau, norėjo… Norėjo taip stipriai, kad bijojo baigti tą pačią akimirką.
Zojė pašė rankomis jo marškinėlių apačią.
– Nusivilk. Noriu tave paliesti, – paprašė.
Ji truktelėjo marškinėlius aukštyn, ir paleidęs ją akimirkai Lijamas per galvą nusitraukė drabužį. Jos rankos iškart prigludo prie jo kūno, lietė, glostė, erzino, tyrinėjo.
Jis nebegalėjo galvoti. Nenorėjo. Kai jos pirštai surado jo spenelius, jis sekundėlę nutraukė bučinį, virpančiais pirštais išsitraukė raktus. Ranka taip drebėjo, stebuklas, kad išvis pataikė į spyną. Tada vėl puolė ją bučiuoti, vis stumdamas artyn lovos.
Zojė sustojo, kai kelių linkiai įsirėmė į čiužinį.
– Palauk, – sumurmėjo ji ir nusitraukė savo marškinėlius.
Lijamas tyliai susikeikė. Ji niekada nesegėjo liemenėlės, nors motina amžinai ją dėl to bardavo. Jis taip seniai geidė ją paliesti. Norėjo pamatyti, kokios spalvos jos speneliai, ar jie tikrai tokie putlūs kaip atrodė per drabužius.
– Zoje, turiu tave pamatyti.
Jis įjungė šalia lovos pastatytą lempelę ir nuo skaudžios šviesos Zojė prisimerkė, delnais prisidengė krūtis. Lijamas suėmė už rankų ir lėtai nutraukė jas prie šonų. Pamačius tvirtą rausvomis viršūnėlėmis jos krūtinę jam užėmė kvapą. Speneliai priminė mažutes uogas, sustangrėję, nors jis prie jų dar nė neprisilietė.
– Zoje…
Mergina
