jis. – Negaliu pasilikti dėl Zojės.
Tomas susiraukė.
– Nes ji tave įsižiūrėjusi? Žinau, kad ji įkyri, bet juk ne tiek…
Lijamas tylėdamas žvelgė į draugą. Staiga susigaudęs Tomas krūptelėjo.
– Negali būti, – papurtė galvą.
– Nieko nenutiko.
Tomas žingtelėjo į priekį, paskui vėl atgalios, visąlaik purtydamas galvą.
– Tu ir mano sesuo? Pasakyk, kad juokauji.
Lijamas suprato, ką pagalvojo Tomas. Draugas juk girdėjo Lijamą kalbant apie merginas, žinojo, kiek jų turėjo per praėjusius kelerius metus. Žinojo, kad gavęs, ko nori, Lijamas ilgai neužsibūdavo.
– Nieko nenutiko. Išsiunčiau ją namo, kol padėtis buvo kontroliuojama.
– Jėzau! Ką, po velniais, ji veikė su tavimi? Kiek laiko tai tęsėsi?
Lijamas papurtė galvą.
– Nieko nebuvo. Na, ji man visada patiko, bet anksčiau nesu jos nė pirštu palietęs.
Tomas nusikeikė ir skėstelėjo rankomis ore.
– Lietei mano seserį?
– Neišdulkinau jos, jeigu tą pagalvojai, – atkirto Lijamas.
Tomo kumštis atsirado iš niekur, trinktelėjo Lijamui į žandikaulį ir skausmas baltu žaibu pervėrė veidą. Vaikinas susvyravo ir papurtė galvą, kad ausyse liautųsi skambėję.
– Tu šiknius. Velniai rautų, šiknius. Jai penkiolika. Penkiolika!
Lijamas laikėsi savo.
– Todėl ir išvažiuoju.
Tomas susigrūdo ranką kišenėn. Blykstelėjo metalas, rakteliai nuskriejo jo pusėn. Lijamas sureagavo pernelyg lėtai ir užkliudę jo skruostą rakteliai nukrito ant žemės. Lenkdamasis jų paimti pajuto ant skruosto šiltą srovenimą.
Jis darsyk ištiesė Tomui laišką, bet šis tik nudelbė jį šaltu žvilgsniu. Lijamas įkišo laišką pašto dėžutėn. Turės užtekti ir tiek.
– Gal mano žodžiai ne kažin ko verti, bet aš ją myliu, – pasakė segdamasis šalmą.
Tomas nusisuko ir nuėjo namo. Lijamas palaukė, kol draugas dingo iš akių, pakėlė motociklo kojelę ir nusistūmė jį iki gatvės galo.
Užriaumojęs motociklas atgijo, variklis sudrebėjo tarp šlaunų. Lijamas nesidairė atgal, pasuko rankenėlę ir nuskriejo gatve.
Jis apsisprendė teisingai. Žinojo, kad teisingai.
Pirmas skyrius
Po dvylikos metų
Čiupinėdamas vienintelę sagą švarke, Lijamas prisiartino prie gerai apšviesto įėjimo į Hartmano dailės galeriją. Fojė laukė aukšta elegantiška kiek vyresnė nei dvidešimties metų mergina. Jai atsisukus su malonia šypsena veide, pelenų šviesumo trumpai kirpti plaukai švystelėjo palei kaklą.
– Lijamai, atėjai, – pasakė Džesinta Hartman.
– O kaipgi!
Pamačius jo drabužius, jos šypsena nublanko.
– Nepasirišai mano kaklaraiščio.
– Ne.
– Lijamai…
Išskėtęs rankas jis atkreipė jos dėmesį į gerai sukirptas vilnos kelnes ir išlygintus baltinius.
– Duok bent kiek laisvės. Pažiūrėk: nė lopinėlio džinso arba odos.
– Ir savo gražiųjų naujųjų pusbačių neapsiavei, – nepatenkinta nužvelgė ji jo mėgstamus ilgaaulius.
Apkabinęs ranka jos liekną liemenį, Lijamas prisitraukė Džesintą prie savęs.
– Sakiau, kad gali pamėginti mane išauklėti. Nežadėjau, jog pavyks.
Jis pakštelėjo merginai į lūpas, bet toji atsitraukė, kol jis neišterliojo lūpų dažų.
– Lijamai, žmonės mato!
Po tokių žodžių jis tik nusikvatojo. Džesintos taisyklės ir rėmai visada jį prajuokindavo. Tai yra viešumoje. Privačiai ji buvo patvirkusi, kaip ir bet kuri kita mergina, jei bet kuri kita mergina turi silpnybę smarkiam, prakaituotam seksui. Jau kelerius metus jie buvo draugai, o kai kildavo noras – ir meilužiai. Kai jis pasistatė namus Šventosios Kildos pakrantėje prieš pusę metų, Džesinta pasisiūlė padėti juos įrengti. Visa blogybė, kad jai norėjosi perrengti ir jį patį – išauklėti, kaip ji sakė.
– Nesuprantu, kodėl taip priešiniesi, – stebėjosi Džesinta. – Jei žinotum, kaip gražiai atrodai su kostiumu, nė nemąstytum.
– Aš motociklų konstruktorius. Ištisas dienas praleidžiu tepaluose.
– Tu milijonierius. Jei norėtum, galėtum gyvenime daugiau nebesitepti rankų.
– Mažyte, tu turi savo pasaulį, o aš savo. Neketinu prašyti, kad man lankstytum metalą. O tu neužmausi man kaklaraiščio.
Džesinta atrodė pasiruošusi ginčytis toliau, bet susitaikiusi truktelėjo pečiais.
– Užsispyręs niekšelis. Eime, parodysiu, ką tau išrinkau, – pasakė ji, imdama jį už rankos ir vesdamasi į galeriją.
Jiedviem žingsniuojant pro asimetriškas skulptūras, skaisčiai apšviestas drobes ir aštriakampius metalo lankstinius, pasisuko kelios galvos. Prieš penkerius metus Lijamas būtų pagalvojęs, kad jį apžiūrinėja todėl, kad jam čia ne vieta. Jo plaukai per ilgi, eisena pernelyg linguojanti, rankos per šiurkščios. Tada jis tiesiog būtų nutildęs visus žvilgsniu, galbūt keletui netgi parodęs, ką mano apie tokį požiūrį. Dabar gi tiesiog nekreipė į juos jokio dėmesio, nes žinojo neprivaląs niekam nieko įrodinėti. Viską už jį iškalbingai bylojo didelis namas, didelis automobilis ir didelė sąskaita banke.
Džesinta sustojo priešais nugludintą balto akmens obeliską.
– Pamaniau, kad tiktų balkone iš vakarinės pusės.
Lijamas ilgai žvelgė į skulptūrą, netardamas nė žodžio. Džesinta pašnairavo į jį.
– Tau nepatinka?
– Ne, – atsakė jis. – Primena didelį akmeninį vibratorių. Gali sakyti, kad išprotėjau, bet joks vyras nenorėtų, kad toks milžinas mestų šešėlį ant jo gyvenimo!
Džesinta atsiduso.
– Kaip ne itin išmanantis apie meną, turi tvirtą nuomonę.
– Noriu
