suglaudė jos džinsų kraštus ir užtraukė užtrauktuką. Pamėgino užspausti spraudę, bet Zojė nustūmė jo rankas.
– Nesuprantu, kas čia vyksta.
Jos akyse tyvuliavo ašaros. Zojė prisitraukė kelius prie krūtinės ir atsisėdo lovoje.
– Lijamai, prašau nesielgti taip.
– Būtume padarę didelę klaidą. Aš tik darau tau paslaugą.
Lijamas susitvarkė savo džinsus. Atsistojo lovos gale ir pažvelgė į ją.
– Turi eiti, kol niekas tavęs čia neužklupo.
Zojė tankiai sumirksėjo, kad nepabirtų ašaros.
– Ar tik tai tau terūpi? Kad niekas mūsų nesurastų? Aš juk niekam nesakysiu, Lijamai. Myliu tave, juk žinai. Niekada neįstumčiau tavęs į bėdą.
– Zoje, tau penkiolika. Tomas ir tavo tėvai manimi pasitiki. Jie mane priglaudė.
Mergaitė papurtė galvą.
– Tuščios kalbos! Viskas ne dėl tėvų ar brolio. Pasakyk, kas iš tikrųjų negerai. Kad aš nekalta? Ar mano krūtinė nepatinka? Žinau, kad nedidelė, bet nemaniau, jog tau nepatiks. Mama sakė, kad su laiku užaugs…
Lijamas tyliai nusikeikė ir persibraukė ranka per plaukus.
– Tai neturi nieko bendro su tavimi, Zoje. Esmė – aš pats, supranti? Tu visai nenori, kad būčiau tau pirmas.
– Noriu. Už viską labiau.
Ji žvelgė į jį didžiulėmis patikliomis akimis.
– Tu net nenumanai, kas aš esu. – Lijamas pagalvojo apie merginas, su kuriomis permiegojo, peštynes, pavogtus daiktus, melą. Prisiminė, kaip juodu su mama spruko į naktį, susikrovę visą savo mantą į vienintelį juodą šiukšlių maišą. Dėl tėvo. – Aš tau netinku.
Zojė purtė galvą.
– Tinki. Noriu tik tavęs.
Ji nukorė kojas per lovos kraštą ir atsistojo. Susinėrusi ant krūtinės rankas atsistojo priešais jį. Apsinuogino, paėmė jį už rankų ir truktelėjo prie savęs.
– Štai. Noriu tavęs. Ar matai? – paklausė spausdama jo delnus prie savo krūtų.
Jos akys, jos veidas meldė. Lijamas jautė po delnais švelnią šilumą. Troško čiupti ją ir paimti tai, ką siūlo, bet prisivertė nereaguoti, nustumti tolyn, užuot prisitraukęs. Zojė aiktelėjo.
Pasilenkęs Lijamas pačiupo jos marškinėlius.
– Renkis.
Ji tik žvelgė į jį, vėl prisidengusi krūtinę rankomis.
– Aš myliu tave, Lijamai. Nesielk šitaip.
– Vieną dieną man padėkosi, – atkirto jis.
Numetęs marškinėlius ant lovos krašto, jis atsuko jai nugarą ir nuslinko prie lango, kad nė sekundės daugiau nereikėtų žiūrėti į Zoję. Niekada nepamirš, kaip ji atrodė, skausmo ir sumaišties kupinomis akimis.
Sujudimas už nugaros ir durų trinktelėjimas pranešė apie jos išėjimą. Lijamas užmerkė akis.
Taip arti. Jis buvo taip arti to, kas jam nepriklausė. Taip arti tobulybės.
Prisėdo ant lovos krašto ir susiėmė galvą rankomis. Prieš akis skriejo praėjusių minučių vaizdai. Drėgnos nuo jo bučinių Zojės krūtys. Iš geismo apsiblaususios akys. Stringantis alsavimas, kai jo ranka šmurkštelėjo jai tarp kojų.
Lijamas žinojo, ką turi daryti. Iš po lovos išsitraukė turistinį krepšį. Susidėti daiktus neprireikė daug laiko, gyvenimas išmokė keliauti neapsikraunant. Akimirką padvejojęs, jis pasičiupo ir fotografiją, kurią laikė paslėpęs baikerių žurnaluose prie lovos. Jis su Tomu ir Zoje, plyštantys juokais, šaudantys vienas į kitą iš vandens pistoletų praėjusią vasarą. Įsikišęs nuotrauką į užpakalinę džinsų kišenę, pasuko prie durų.
Jo motociklas stovėjo garaže, ir Lijamas atsargiai išsistūmė jį pro pono Fordo Mini ir ponios Ford patikimąjį Volvo. Parėmė ant kojelės įvažiuojamojo keliuko gale po žibintu ir įsitaisė laukti namo grįžtančio Tomo.
Kai antrą ryto Tomas galų gale pasirodė iš už kampo, Lijamas buvo sustingęs ir atbukęs nuo sėdėjimo ant betoninio šaligatvio. Su šypsniu veide draugas sustojo priešais ir Lijamas pakilo.
– Biče, ką čia veiki? – Tomas nesutelkė žvilgsnio ir atrodė mažumėlę įkaušęs. – Ko taip anksti nusimuilinai, niekšeli? Linksmybės tik prasidėjo! Jei nori žinoti, Selė užsiuto. – Tada jis pamatė Lijamo motociklą, prie sėdynės pritvirtintą krepšį. Šypsena išblėso. – Kas čia darosi?
– Išvažiuoju. Laikas judėti toliau, – paaiškino Lijamas.
– Ką? Kaip išvažiuoji? – suraukė kaktą Tomas.
– Nenoriu įkyrėti, – truktelėjo pečiais vaikinas.
– Nesąmonė. Negali taip imti ir išvažiuoti. Mama susinervins, tėtis pasius. Dievas žino, ką Zojė iškrės. Žinai, kad ji dievina žemę po tavo kojomis!
Lijamas išsitraukė iš užpakalinės kišenės laišką. Ne kažin kas – padėka, pasiaiškinimas ir visi turėti grynieji išlaidoms padengti. Turės pakakti.
Tomas spoksojo į voką, bet neėmė.
– Netikiu, kad tu rimtai. Kas nutiko? Gavai žinią iš tėvo? Jei neduoda ramybės, galime pranešti policijai, – pasiūlė Tomas.
– Tiesiog turiu važiuoti.
Tomas nenuleido nuo jo žvilgsnio, žaliomis kaip Zojės akimis tyrinėjo jo veidą. Tada žingtelėjo prie motociklo ir ištraukęs iš spynelės raktelius įsikišo kišenėn.
– Ei!
– Pasakyk, kas nutiko, ir atiduosiu.
– Nieko nenutiko!
– Nesąmonė!
– Atiduok raktelius, Tomai. Tau užteks žinoti tik tiek, kad elgiuosi teisingai.
– Pasprukti vidury nakties? Jooo, tikrai kilnu.
– Atiduok raktelius.
Lijamas žingtelėjo artyn, bet Tomas pasitraukė.
– Pasakyk, kas darosi.
Lijamas nusikeikė ir metėsi prie draugo. Tomas atšoko į šalį.
– Tomai… – įspėjamai sumurmėjo Lijamas.
– Pasakyk.
– Ne.
– Klok.
