style="font-size:15px;"> Tabė nekentė Deboros, bet Medė nieko prieš pamotę neturėjo. Ta moteris nespinduliavo šiluma, ypač suaugusioms savo podukroms, bet buvo kur kas geresnė nei kitos. Tėvas galėjo vesti dvidešimt penkerių merginą… jaunesnę už Medę ir jos seserį. Į ketvirtą dešimtį įžengusi Debora bent jau buvo iškalbi, maloni ir lydima sėkmės. Kadaise ji vadovavo populiariai iškilmių šokių studijai – čia ir susipažino su Medės tėvu. Rodos, šis buvo su ja laimingas – iš pradžių kaip su šokių partnere, dabar kaip su žmona.
Taigi Medė nuoširdžiai tikėjosi, kad Tabė klysta.
– Iš kur žinai?
– Tiesiai iš Bitsės Velington.
Geriausia jų pamotės draugužė.
– Kodėl ji tau turėtų sakyti?
– Taigi pažįsti Bitsę. Jai kad tik ką nors pagadinus.
Tiesa. Ta moteris tiesiog spjaudosi nuodais.
– Be to, ji pati geidžia to vyro. Kažkokio europiečio žigolo, kuris bus parduodamas aukcione per labdaros koncertą Suteikime vaikams Kalėdas – Intercontinental, rytoj vakare.
Žigolas, kurį parduos, kad surinktų pinigų vaikams. Kaip ironiška. Tik Čikagos aukštuomenės poniutėms galėjo šauti mintis nusipirkti eržilą ir gauti lėšų geram tikslui. Ir dar varžytis dėl jo.
Tabita nutūpė ant vienos prie Medės stalo stovinčių kėdžių, pažvelgė į netvarkingai išsklaidytas bylas ir sušnarpštė. Vyresnei seseriai patiko pinigai, kuriuos gaudavo iš jųdviejų prosenelio prieš kelis dešimtmečius įkurto banko. Nepatiko tik tai, kad šie pinigai uždirbami sunkiu darbu.
Kartais Medė pagalvodavo, ar tik kuri nors iš jų nėra įvaikinta. Arba rasta prie durų slenksčio. Jas taip mažai kas sieja – nei išvaizda, nei charakteris. Medei visada sakydavo, kad ji panaši į motiną, antrąją Džeisono Ternerio žmoną, mirusią, kai dukrai buvo ketveri. Džeisonas tikriausiai labai jos gedėjo, nors niekada apie tai nekalbėjo. Sesuo nuolat erzindavo Medę vadindama tėtuko numylėtine.
Gal todėl, kad ji buvo panašesnė į tėtį. Medė labiau už Tabę panėšėjo į Džeisoną ne tik išvaizda – ji paveldėjo aštrų tėvo protą, polinkį į bankininkystę ir finansus. Sugebėjo plėtoti verslą, kuriuo užsiėmė jau kelios šeimos kartos.
Tai nereiškė, kad Tabita nieko iš tėvo negavo, – ji paveldėjo tėvo nepastovumą. Medė, regis, buvo vienintelė iš Ternerių, kuri neįsimylėdavo kas savaitę.
– Turime ką nors daryti.
– Dėl ko?
– Dėl tos apgavikės, štai dėl ko!
Medė atsiduso, padėjo rašiklį ir atsilošė kėdėje.
– Bet ji dar nieko neapgavo, ar ne?
– Ne… ir mums reikia būti tikroms, kad neapgaudinės.
Medę nustebino sesers požiūris. Juk Tabita naujosios tėvo žmonos niekada nemėgo, buvo galima pamanyti, kad ji norės, jog Debora apgautų jų tėvą – ir būtų pričiupta. Tėvas daug ką leisdavo žmonoms – jos švaistydavo pinigus, reikalaudavo dėmesio, pratrūkdavo pykčiu. Tačiau nebūtų pakentęs neištikimybės. Kuo jau įsitikino kelios buvusios jo meilės. Tarp jų ir Tabitos motina.
– Keista, kad nenusamdei detektyvo jai sekti ir tuo nepasinaudojai.
Tabita susiraukė ir nudelbė žvilgsnį į tobulai nudailintus nagučius.
– Nusamdei? Jėzau, Tabe…
– Klausyk, tai buvo kvaila, ir aš persigalvojau. Nenoriu pričiupti tos kalės svetimaujant.
– Nenori?
Sesuo pakėlė akis, jose spindėjo lašas nuoširdumo – jausmo, kurį Tabita retai rodydavo pasauliui, bet kurį Medė žinojo slypint po nugludintu, spindinčiu, nejautriu paviršiumi.
– Jis ją myli, Mede. Tikrai myli ir jaučiasi laimingas. Lyg pajaunėjo dvidešimčia metų. – Ji nurijo seiles ir sumurmėjo: – Nenoriu skaudinti jo. Vėl.
Oho. Medė buvo priblokšta. Kurį laiką net neturėjo ką atsakyti. Nors labai suprato šį jausmą ir pati taip pat manė, nesitikėjo to iš Tabitos.
Paskui prisiminė, kuo jiedvi su seserimi yra visiškai, šimtu procentų panašios: jos abi myli tėvą.
Medė padėjo rašiklį ir skyrė dėmesį seseriai:
– Gerai. Ką siūlytum daryti?
Tabita kurį laiką pritilo, nužvelgė kambarį, kelias įrėmintas šeimos nuotraukas ant Medės lentynos, vazonus kampe ir Čikagos panoramą pro langą.
Medė suprato, kad sesers mintis jai nepatiks. Lygiai taip pat Tabita žiūrėjo, kai jos buvo devynerių ir dvylikos, vyresnė sesuo pasiūlė pasiskolinti tris pamotės sukneles iš Dioro žaisti namus. Medė pasijuto taip pat, kaip tą dieną – lygiai taip supulsavo smilkiniuose ir sudrėko delnai.
Aišku tik viena… prakaitas neką geriau išsiskalbs iš jos dabar vilkimo Chanel kostiumėlio nei anuomet iš Dioro suknelių.
– Tabe?
Sesuo galiausiai pažvelgė jai į akis – beveik įžūliai.
– Viskas tikrai labai paprasta.
Smilkiniai supulsavo dar labiau. Iš sudrėkusių delnų buvo galima išsunkti tiek drėgmės, kad pakaktų gėlėms laistyti visą savaitę.
– Tikrai?
– Taip. Ji negalės apgauti mūsų tėvo su tuo vyruku, jeigu kas nors nušvilps jį iš panosės. – Nutaisiusi dvidešimties tūkstančių dolerių vertą šypseną, paveldėtą iš tėvo, Tabita tęsė: – Tu nusipirksi tą žigolą.
Nuo tada, kai prieš penkerius metus pradėjo dirbti Čikagos priešgaisrinės apsaugos departamento 4-ajame batalione, paramedikui Džeikui Volesui ne sykį teko susidurti su mirtimi. Jis važiavo į gaisrus ir susišaudymus, gatvių peštynes ir namus, kuriuose smurtaujama. Riaušes ir įkaitų dramas. Gelbėjo žmones, patyrusius infarktą, skęstančius, tuos, kurie jau būdavo žengę porą žingsnelių į aną pasaulį, ir staiga stebuklingai sugrįždavo tris žingsnius atgal. Sykį įkalbinėjo apkvaitusį narkomaną, kad leistų vežti į ligoninę sužeistą jo draugę, kurią pats ir subadė peiliu. O paskui gavo velnių nuo leitenanto, kad nepaisė protokolo ir nelaukė, kol Čikagos priešgaisrinės apsaugos departamentas viską sutvarkys. Taip, jis turėjo leisti jai numirti.
Jokios aplinkybės jo neišgąsdino.
Bet dabar? Dabar jis siaubingai bijojo.
– Ir kam aš sutikau veltis? – sumurmėjo.
Dėl vienos priežasties. Turėjo klausyti leitenanto, o jo leitenantas – savo šefo, o šefo žmonai patiko ši labdara. Ir viskas. Štai kodėl du jo bataliono
