diskeliu. Kur kas geriau, nei likti čia ir būti priverstai šnekučiuotis su vyru, imančiu pinigus iš nuobodžiaujančių, vienišų, turtingų moterų.
– Jūs laimėjote viengungį, kurio numeris…
– Devynioliktas, – atsakė Medė. Tikriausiai dar ilgai jo nepamirš. O gal ji ir negerbia to vyro, juolab kad pamotė norėjo su juo susidėti. Bet jis toks gražus. Nors Medė buvo mačiusi jo nuotrauką aukciono programoje, nebuvo pasirengusi pamatyti gyvo.
Medė manė, kad jis bus liesas, išblyškęs, moteriškas tipas, kaip filmo Amerikietiškas žigolas herojus. Net neįsivaizdavo tokių plačių pečių, smokingu aptemptos raumeningos krūtinės. Tokių tankių tamsių plaukų, pakirptų ganėtinai trumpai, kad moteriai norėtųsi panardinti į juos pirštus, neatitraukiant žvilgsnio nuo lenktų antakių, atsikišusių skruostikaulių, ryžtingo smakro.
Jis labai vyriškas. Visai ne toks, kokį įsivaizdavo Medė. Nors, tenka pripažinti, nuomonę ji susidarė pagal filmus ir moteris išnaudojančius silpnavalius pačios sutiktus vyrus. Net neik ten, – priminė jai vidinis balsas.
– Galite išrašyti čekį Suteik vaikams Kalėdas vardu, – tarė patraukli tamsiaplaukė, sėdinti prie stalelio. Ir dėkinga nusišypsojo Medei. – Labai jums ačiū. Jūsų auka šįvakar buvo didžiausia.
– Esu įsitikinusi, kad ji atiteko geram tikslui.
– Žinoma, – patikino moteris. Tada mostelėjo į artimiausias duris. – Beje, ten yra uždaras priimamasis, kuriame mūsų laimėtojos gali susitikti su viengungiais. Suprantate, pralaužti ledus prieš privatų, hmm… susitikimą.
Gal tą susitikimą labiau derėtų vadinti slaptu.
Medė užpildė čekį, mandagiai nusišypsojo ir nieko neatsakė. Sumokėjo, gavo kvitą, atsargiai apsisuko ir patraukė priešinga kryptimi.
Savo darbą ji atliko. Dabar reikia sprukti. Medė atėjo vėliau, mat Tabita buvo įspėjusi, kad jų taikinys bus antras nuo galo. Nesutiko jokių pažįstamų, išskyrus pamotę ir jos drauges.
Galima tikėtis pasprukti, kol niekas daugiau nepastebėjo ją dalyvavus vergų prekyboje.
Beveik pasisekė. Medė buvo per pėdą nuo artimiausio išėjimo, bet atsitrenkė į gyvą sieną, vilkinčią smokingu.
Krūtinėje iš jaudulio sutuksėjo širdis, ir mintyse Medė apkeikė savo nesėkmę. Devynioliktas Numeris ją susekė.
– Labas, – sumurmėjo siena. – Aš – Džeikas Volesas.
Medei išsprūdo trumputė aimana, ji pyktelėjo ant savęs, kad susijaudino dėl šilumos, kurią skleidė kelią jai užstojęs didžiulis vyras. Medė palinko į priekį ir įtraukė aitraus jo kvapo.
– Žinau, kad turėjome susitikti priimamajame, – pridūrė vyras, – bet man irgi labiau patiktų viešbučio baras, tu ten eini? Dar valandos šioje minioje turbūt neiškęsiu.
Keista. Regis, jis žino Medę nepriklausant šiai miniai. Žinoma, ji irgi turtinga, šeimos ryšiai ir kilmė leidžia jai bendrauti su Čikagos grietinėle. Tačiau Medė tų žmonių nemėgo, tarp jų jautėsi nesmagiai – kur kas geriau išklausyti kandžių Tabitos pasakojimų, negu pačiai nerti į kintantį turtuolių ir begėdžių pasaulį. Įprastai ji bendraudavo tik verslo reikalais – per labdaros renginius, kviestinius pietus. Ir tikrai nesilankydavo vyrų aukcionuose.
– Juk ten eini, ar ne? Nemėginai manęs atsikratyti. – Tai nebuvo klausimas, vyras kalbėjo beveik linksmai. Medei jis neatrodė pasipūtęs – greičiau taip pasakė dėl to, kad moteris, sumokėjusi dvidešimt penkis tūkstančius dolerių už galimybę praleisti vakarą su vyriškiu, neišeitų pro duris net nepabandžiusi su juo susitikti.
Tikra beprotybė.
– Aš, eee… į tualetą, – sumurmėjo ji ir ėmė nekęsti savęs už tokį kvailą teisinimąsi. Tikrai, tualetas. Debora, visuomenėje tobulai besielgianti – ir, regis, linkusi į svetimavimą – jos pamotė, būtų prasmegusi iš gėdos. O galbūt ji sukiojasi netoliese būgštaudama, ar Medė neketina jos įskųsti, kad mėgino nusipirkti vyro glėbį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
