šimtą penkiasdešimt.
– Ar jie iš tiesų veiksmingi? Tie meilės sausainėliai?
– Taip sako, ponia.
– Na, jau geriau tos kalorijos atsipirktų. Jei nesutiksiu to vienintelio, teks gerokai paplušėti ant bėgimo takelio, na žinote. O jei paklius koks niekšelis, – moteris mestelėjo rankas į viršų, – teks minti taip, kad net dulkės rūks.
Samanta prikando lūpą, tada dar labiau išsišiepė.
– Gal kartais žinote, kiek gramų riebalų yra šiuose sausainėliuose? Matote, aš laikausi labai griežtos dietos. Gydytojo patariama stengiuosi neviršyti dvidešimt dviejų gramų riebalų. Tai mano dienos norma.
Moters, kurią Samanta matė prieš akis, kūne nebūtum radęs dvidešimt dviejų gramų riebalų, vis dėlto ji pasilaikė šią nuomonę sau.
– Ponia, iš akies negalėčiau pasakyti, bet drįstu tvirtinti, kad vienoje porcijoje tikrai nerasite dvidešimt dviejų gramų riebalų, kad ir kokią sausainėlių rūšį pasirinktumėte.
Blondinė vėl priglaudė pirštinėtą pirštą prie lūpų. Draikydama savo trumpaplaukę šukuoseną ji kraipė galvą tai į kairę, tai į dešinę. Eilė už jos nugaros nepatenkinta bangavo ir ošė.
– Aš vis tiek nežinau.
– Kodėl jums nenusipirkus visų po vieną? Vieną galėsite suvalgyti šiandien, kitą rytoj.
– Puiki mintis. – Moteris prašvito taip, lyg prieš ją stovėtų ne Samanta, o pats Einšteinas.
Pasirinkti sausainėliai buvo išsyk įvynioti į vaškinį popierių, sukišti į baltą Gerosios Vilties dėželę ir apjuosti raudonu kaspinėliu.
– Bet…
– Kas bet?
– Kaipgi aš išsirinksiu, kurį valgyti šiandien?
Samanta tik nusišypsojo, palinkėjo moteriai linksmų Šv. Kalėdų ir pasisuko į naują pirkėją. Pardavus keturis šimtus paslaptingųjų senelės Vilties sausainėlių su vyšniomis ir šokoladu eilė kiek apmažėjo. Ištaikiusi laisvą minutėlę Samanta nusprendė šiek tiek aptvarkyti prekes vitrinoje: surikiuoti padėklus, nužerti trupinius…
Kaip tik tuo metu, kai ji darbavosi persisvėrusi per prekystalį, kitoje pusėje pastebėjo porą vyriškų firminių batų. Jų blizgus paviršius buvo ėste išėstas druskos. Samantos žvilgsnis pakilo viršun. Išlaidytos kelnės. Tamsiai pilkas kašmyro paltas. Balti marškiniai. Tamsiai raudonas kaklaraištis.
Jis grįžo. Flinas Makgregoras.
Mėlynos akys – tokios gilios, tokios tamsios… Jų spalva Samantai priminė prieš audrą apniukusį dangų. Juodi, banguoti trumpai kirpti plaukai, o veidas it uola.
– Aš laukiu. Jau net nežinau kiek. Šios durys nesiliovė varstytis nė akimirkai. Visi jie mano, kad jūs žinote tiesiausią kelią į meilę, santuoką ar net pradžių pradžią. – Jis atsiduso neslėpdamas pasidygėjimo. – Man nė į galvą nešovė, kad saldumynai gali taip toli nuvesti.
Neatrodė, kad vyriškis juokauja ar sako komplimentą.
– Pone Makgregorai, savo pirkėjams aš siūlau tik kepinius, daugiau nieko.
– Man regis, pirkėjai su jumis nesutiktų. Ar matėte eilę? Sakyčiau, ji labai ilga. Prireikė trijų valandų, kol pagaliau prasisklaidė. Ir dabar, – Flinas kilstelėjo kairę ranką ir žvilgtelėjo į laikrodį, – aš nebespėsiu ten, kur turėjau suspėti, nebent jūs skirsite man šiek tiek savo brangaus laiko. Tučtuojau.
– Jums pavyktų nukakti daugiausia dvi tris mylias. Keliai veikiausiai dar nenuvalyti. Be to, neatrodo, kad oras būtų pasitaisęs.
– Mano redaktorius – griežtas žmogus. Nei pūga, nei ugnikalnio išsiveržimas negalėtų perkelti galutinio termino.
Samanta nužvelgė jį.
– Spėju, ir jums toks požiūris nesvetimas?
– Dar nėra buvę, kad mane sulaikytų truputis sniego. – Jis palinko priekin. – Panele Barnet, ar dabar jau turite laiko?
Samantai nebekilo noro ginčytis. Šiaip ar taip, prekyba jau buvo sulėtėjusi ir ji galėjo pasišalinti minutei kitai.
– Žinoma. Mielai prisėsčiau ir pailsinčiau kojas. – Samanta pasisuko į senolę. – Teta Džine, gal galite mane pavaduoti?
Ši nusišypsojo.
– Aišku, kad galiu.
Samanta atsigręžė į Fliną. Tas vyras gana gražus, nors šiltas ir švelnus kaip ežys. Bet juk atsibeldė čia iš paties Bostono, o papildoma reklama jai, dievaži, nepamaišytų. Tiesa, tas žurnalo straipsnis išjudino ledus, tačiau Samantai netrūko sumanumo, kad suvoktų, jog toks dėmesys neamžinas.
– Gal galėčiau pasiūlyti kavos? Sluoksniuotą pyragaitį? Keksiuką? Sausainių?
– Norėčiau paragauti visko. Ir kavos išgerčiau.
Jis buvo išvaizdus – ir toks draugiškas kaip akmuo, kaip siena. Kalbėjo aiškiai, tiesiai ir į temą. Netuščiažodžiavo ir nesišypsojo.
Ir vis dėlto būtent Flino dėka jos ilgametė svajonė gali pagaliau išsipildyti. Palankus kepyklos vertinimas tokiame plačiai skaitomame žurnale kaip Gurmanai būtų kaip tik tai, ko reikia, kad ji pagaliau galėtų atverti taip trokštamo filialo duris. Ką ir kalbėti, nuo tada, kai atidarė kepyklą, Samanta visa širdimi geidė būti pastebėta. Žinia, kurią paskleidė oro linijų bendrovė, aišku, atgaivino jos verslą, tačiau tai, ką ruošiasi paskelbti šis reporteris, galutinai įprasmins jos triūsą ir suteiks svajonėms sparnus.
Suteiks sparnus pačiai Samantai.
Geroji Viltis taps nacionalinės reikšmės kepykla. O ji išvyks iš Riverbendo.
Pagaliau.
Be to, tai garantuos jai stabilias pajamas, o finansinė nepriklausomybė leis padengti senelės gydymo išlaidas. Būtų pačiu laiku.
Flinas Makgregoras – įsikūnijusi sėkmė. Šis vyras – tikrų tikriausias įrodymas, kad Kalėdų Senelis vis dėlto egzistuoja.
Niūniuodama po nosimi kalėdinių giesmių ištraukėles ji guldė į dailią bugieniu dekoruotą lėkštelę gardžiausius kepyklos kąsnelius.
Imbierinių sausainėlių, juostelių su karijų riešutais, apelsininių keksiukų su spanguolėmis, karamelinių saldainių su kava, mėtinio šokolado gabalėlių, glazūruotų Kalėdų Senelio sausainėlių – lėkštelė bemat buvo pilnutėlė ir Samanta ėmė baimintis, kad viskas nepabirtų.
– Nepamiršk šitų, – tarė Džinė ir ištiesė seserėčiai porą sausainėlių su vyšniomis ir šokoladu.
– Teta Džine, tikrai nemanau, kad…
– Jis
