senelis buvo įsitikinęs, jog senelė tokia puiki konditerė, kad būtų nuodėmė nepasidalyti šiais gabumais su Riverbendo gyventojais. Taip jie įkūrė kepyklą.
Jai šnekant vyriškis vis kažką žymėjosi, jo rašiklis lakiojo lapo paviršiumi palikdamas neįskaitomas keverzones.
Samanta palinko priekin.
– Jums pavyks įskaityti, ką čia parašėte?
Flinas pakėlė akis.
– Čia? Aš turiu savas stenografijos taisykles. Praleidžiu balses, vartoju tik man vienam žinomus tam tikrų žodžių trumpinius.
Samanta sukikeno.
– Tai man primena mano receptus. Kai kurie iš jų buvo perduodami iš kartos į kartą. Senelė niekada neturėjo jų kruopštaus sąvado. Dažnai vartodavo trumpinius, pavyzdžiui, kãrai, šotrai. Tai tarsi mįslės.
Vyriškis kilstelėjo antakį.
– Kãrai? Šotrai?
– Karai – sausainėliai su karijų riešutais, o šotrai – tai šokoladiniai traškučiai. – Samanta nusišypsojo. – Kai ėmiau vadovauti kepyklai, teko gerokai pasukti galvą, kol galiausiai susigaudžiau, kas ir kaip. Vaikystėje vertėjo būti pastabesnei.
Flinas suraukė antakius ir atrodė sutrikęs.
– Skaičiau, kad tai trečios kartos verslas. Kur dingo vidurinioji karta?
– Mano tėvai žuvo avarijoje, kai dar buvau paauglė. Apsigyvenau su seneliais. Senelis Neilas mirė prieš dešimt metų.
Samanta išskleidė delnus ant stalo ir prikando lūpą. Flinui Makgregorui nebūtina daugiau nieko žinoti.
– O jūsų senelė? Ji dar gyva?
Samanta nekentė melo. Iš prigimties ji nebuvo melagė, bet dabar atsidūrė tokioje padėtyje, kai sakyti tiesą būtų tas pats, kas iš narvo išleisti plėšrų žvėrį.
– Taip, bet nebedirba kepykloje.
Flinas pasižymėjo.
– Norėčiau šio bei to jos paklausti.
– Tai neįmanoma.
Flinas pakėlė akis.
– Kodėl?
– Ji… serga.
Tai viskas, ką jam reikia žinoti. Viltis turėjo teisę į privatumą. Šis reporteris tegu domisi dabartimi.
Vis dėlto jis pasižymėjo ir tai, tyliai šnabždėdamas po nosimi kažką panašaus į m–hm. Samanta nenustygo kėdėje.
– Nejaugi taip ir neparagausite apelsininio keksiuko su spanguolėmis?
– Tuojau.
– Bet…
– Panele Barnet, aš rašau straipsnį, o ne šiaip kokią recenziją.
Samanta vėl pasimuistė. Galimas daiktas, jo buvimas kelia jai nerimą. Oro linijų bendrovės interviu vyko netiesiogiai. Žinoma, pirma čia lankėsi reporteris, nusipirko sausainėlių, sutiko savo didžiąją meilę, bet Samanta, tiesą sakant, taip ir liko svarbiausių įvykių nuošalyje, tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu. Kalbėtis su nepažįstamu žmogumi telefonu ir atsakyti į kelis trumpučius klausimus buvo lengva. O štai taip akis į akį kur kas sunkiau.
Neįmanoma susikaupti. Tamsiai mėlynos akys smigte smigo į ją.
Varpelis, pakabintas viršum durų, sutilindžiavo ir vidun įsiveržė šalto oro gūsis.
– Sem!
– Ponia Mejers, kuo galėčiau padėti?
– Man reikia dar sausainių. Tą dėžę, kurią partempiau namo, suėdė šuo. Mano Karlas nespėjo nė paragauti ir dabar piktas kaip velnias. – Eilina Mejers metė žvilgsnį į lubas. – Jis kabina lemputes.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
