turi laiko?
– Daugiausia porą savaičių.
– Tai kokia bėda? Neabejoju, kad per dvi savaites susirasi mielą, rimtą merginą, ir ji sutiks už tavęs tekėti. Paprasta kaip dukart du. Pavyzdžiui, Gretchen arba, koks jos vardas?.. Klerė?
– Paklausyk, nei Pirsas, nei valdyba nepritartų mano pasirinkimui pamatę merginas, su kuriomis leidžiu laisvalaikį. Abu tą žinome, – Deividas pakėlė pirmą pasitaikiusią bylą nuo stalo ir vėl numetė. – Aš ne iš tų, kurie skuba vesti.
Džeinė suprunkštė, nes nieko nežinojo apie jo praeitį, o Deividas ir neketino pasakoti apie labiausiai žeminančius savo potyrius. Jei Džeinė palaikys jį plevėsa, tebūnie.
Sprendimas buvo priimtas akimirksniu.
– Iš dalies tu teisi. Susirasiu merginą, ji porą mėnesių pavaidins mano sužadėtinę. Man reikia malonios, padorios moters. Ji pasirodys valdybai, aš gausiu pareigas, tada mudu išsiskirsime nė nespėję ištarti: nesutapo charakteriai. Jei būsiu su ja atviras iš pat pradžių, niekas nenukentės.
– Norėčiau paprieštarauti, Deividai. Sumanymas nevykęs.
– Bet tik porai mėnesių! Man tereikia rasti gerą moterį.
– Pažįsti bent vieną gerą moterį?!
Jis vėl pasikasė panižusią nosį.
– Taip, daugybę. Bet nė viena netinka į viceprezidento žmonas, – dirstelėjo į damą, kuriai jo paaukštinimas buvo bemaž toks svarbus, kaip ir jam. – O tu kartais nieko nepažįsti?
– Visos mano pažįstamos pernelyg subrendusios, palyginti su tavimi. Įskaitant ir dvidešimtmetes dukterėčias.
Deividas mokėjo žavėti moteris ir darė tą tiek metų, kad pats vargiai galėjo suskaičiuoti. Įsitikinęs, kad jam vis dėlto pavyks, prisėdo ant stalo krašto.
– Gal kertame lažybų?
– Ką draudimo bendrovėje veikia vyrukas, taip mėgstantis riziką?
– Draudime viskas priklauso nuo tikimybės, Džeine, juk žinai. Klientas sumoka nedidelę įmoką norėdamas apsisaugoti nuo nelaimės, draudimo bendrovė lažinasi, kad nelaimė neįvyks, ir pasiima pinigus. Rizika, saugumas, atlygis – viskas susiję. Ar tai rizika? Manau, galiu drąsiai rizikuoti.
Džeinė jau žiojosi kalbėti, bet persigalvojusi prikando liežuvį.
– Tu velnių priėdęs, štai ką pasakysiu.
Bjauresnės nuotaikos ir būti negali, – galvojo Čelsė Hamond, po darbo eidama į madingą restoranėlį senamiestyje susitikti su drauguže Sara Vulf. Dažniausiai mėgdavo užsukti į istorinę miesto širdį palei upę, bet šiandien nejuto pasitenkinimo. Spėjo, kad vasarą turistai čia atvykdavo tik pamatyti Laisvės varpo ir suvalgyti kepsnio su sūriu.
Rodos, pats Viljamas Penas ant jos pyko dėl blogos nuotaikos. Didžiulė statula priekaištingai grūmojo pirštu.
Reikėjo atšaukti susitikimą su Sara ir grįžus namo sau ramiai purkštauti. Bet Sara – seniausia jos bičiulė. Vaikystėje jų namai stovėjo priešais, jiedvi to paties amžiaus. Nuostabu, kad motinų spaudžiamos užmegzti draugystę išties tapo draugės.
Artindamasi prie restoranėlio, Čelsė pamatė ten jau sėdinčią Sarą. Bičiulė vilkėjo dalykišką advokatės kostiumėlį, vienoje rankoje laikė lagaminėlį, kita prie ausies spaudė telefoną ir kažką rėkavo. Čelsė pajuto nuoširdžią užuojautą jos pašnekovui.
Merginų skirtybes puikiai atskleidė ir apranga. Čelsė buvo apsitempusi Paryžiuje pirktus nutrintus džinsus, vilkėjo mėlynos ir žalios spalvų megztuką, avėjo ilgaaulius odinius batus, parsivežtus iš savaitgalio išvykos į Barseloną. Sidabriniai papuošalai rasti blusų turguje. Maistą gaminti buvo Čelsės aistra, o mada – jos konkurentė.
Galiausiai Sara pastebėjo draugę ir griežtą veidą nušvietė išdykėliška šypsena.
– Gerai. Mes irgi nenorime grįžti į teismą. Ne. Gerai. Pasikalbėk su juo ir pranešk man, – mergina atsiduso. – Taip, susitarimas vakarieniauti galioja.
Pokalbį baigė neatsisveikinusi.
– Bukagalvis, – burbtelėjo ir įmetusi telefoną į rankinę išskėtė rankas. – Kaip tu?!
– Bukagalvis dabar labai populiarus žodis, – patvirtino Čelsė, apkabindama seną draugę.
Merginos atsisėdo prie stalelio. Sara užsisakė martinio, Čelsė Pernod anyžių degtinės.
– Tu tokia panaši į prancūzę, kad net baisu, – pabrėžė Sara. Kai atnešė gėrimus, Čelsė šliūkštelėjo į taurę šlakelį vandens, ir skystis susidrumstė.
– Gal tu ir teisi. Pripratau prie Pernod gyvendama Paryžiuje ir nebegaliu atprasti, – ji bakstelėjo į draugės taurę su alyvuogėmis dugne. – Matau, kad vyrui, su kuriuo šįvakar susitiksi, nepasiseks.
– Ką turi galvoje?
– Įprastai negeri, kai ketini pirmą kartą mylėtis su vyriškiu. Uoliai laikaisi šios taisyklės, kertu lažybų, kad jos nepakeitei.
Sara plačiai nusišypsojo, ir Čelsė pamanė, kad jai reikėtų tą daryti dažniau. Tada draugė atrodo švelni ir linksma.
– Mudvi pernelyg gerai pažįstamos. Pasiilgau tavęs. Džiaugiuosi, kad grįžai.
Jiedvi susidaužė taurėmis.
– Ir aš tavęs pasiilgau.
– Tai koks bukagalvis gadina tau gyvenimą?
– Šefas. Puikiai moka rėkauti ir įžeidinėti darbuotojus. Už tai dar būtų galima atleisti, jei būtų geras restorano šeimininkas, bet su maistu jis elgiasi taip, kaip su savo darbuotojais, – Čelsė nebežinojo, koks šefo elgesys labiausiai erzina. – Vaidina esąs Gordonas Ramzis, bet gamina kaip ką tik ugnį atradęs neandertalietis!
– Jis net ne bukagalvis. Trogloditas!
– Tiksliai. Nekenčiu savo darbo. Nekenčiu savo šefo… – Čelsė susiėmė galvą rankomis ir atsiduso. – Grįžusi gavau tik vyriausiojo virėjo padėjėjos darbą. Tris savaites buvo tikras pragaras!
– Nori paduoti šefą į teismą už priekabiavimą?
Čelsė prunkštelėjo.
– Ne! Jis ne prie manęs vienos kabinėjasi, prie visų. Net nenoriu ten dirbti! Noriu pradėti savo versliuką, bet neturiu lėšų ir virtuvės, todėl viltis teks palaidoti.
Žinodama, kokių skolų liko už mokslą Paryžiuje ir kiek uždirba dabar, turės nemažai dirbti, kol galės pradėti verslą.
– Nekalbėk. Viltis miršta paskutinė.
Čelsė
