Nežinia ką padaryčiau dėl tokios figūros! Vyrai neriasi dėl tavęs iš kailio, – prisimerkusi Sara įsmeigė žvilgsnį draugei į krūtinę. – Tu taip vėlai subrendai. Rodės, tik pradėjus lankyti koledžą tau atsirado papukai.
– Ir klubai.
– Taigi darbas šlykštus. Namie būni vos kelias savaites. Kam taip spaustis?
– Gal ir gerai sakai, – susimąsčiusi Čelsė gurkštelėjo saldymedžio skonio gėrimo. Ji taip svajojo atidaryti savo maitinimo įmonę. Žinojo turinti ryžto, gabumų ir gerų receptų. Trūko tik lėšų. Po šimts, tikrovė knisa! – Reikėtų visai nedaug pinigų. Pradžioje užtektų padorios virtuvės. Dar pasiskųsčiau dėl viryklės ir šaldytuvo toje skylėje, kurią nuomojuosi, tik nuoma tuojau baigsis.
– Bet tu buvai Paryžiuje! Le Cordon Bleu! Gyvenimo svajonė!
Čelsė suraukė kaktą.
– Kaip manai, gal per daug įsijaučiau į Sabriną? – Čelsė buvo nusivedusi bičiulę pažiūrėti kino klasikos, juostos, kur Odrė Hepbern, vaidinanti dailutę vairuotojo dukterį, beviltiškai įsimylėjo gražuolį savo tėvo darbdavio sūnų, aktorių Viljamą Holdeną, o šis nekreipė į ją jokio dėmesio. Tėvas išsiuntė dukrą į kulinarijos mokyklą Paryžiuje, kad ši pamirštų savo meilę. Kaip ir reikėjo tikėtis, filme Odrė susižavėjo protingesniu ir turtingesniu vyresniu broliu, kurį vaidina Hemfris Bogartas, paskui ilgai ir laimingai gyveno.
Sara nusijuokė.
– Filmas mums patiko! – pakreipusi galvą įsižiūrėjo į Čelsę. – Tu labai panaši į Odrę Hepbern, bet esi ne vairuotojo dukra!
– Aš antra po Odrės, argi ne? Gyvenau tame rajone tik todėl, kad dėdė ir teta priglaudė mudvi su mama po skyrybų, – Čelsė apsimetė susidrovėjusi. – Žavėjausi vyru, vardu Deividas, tavo broliu, bet jis nekreipė į mane dėmesio!
– Cha! Elgdavaisi su juo taip santūriai. Praverdavai burną tik paklausti, kaip ruošti namų darbus! Deividas manė, kad tu moksliukė. Nė nenutuokė, kad esi asmenybė, o ilgi plaukai slepia dailų veidelį.
– Neprimink! Aišku, jis man padėdavo, – pasakė ir staiga iškilo niūresnių prisiminimų apie tais laikais dievintą būtybę. – Bet kai pasirodydavo kokia tuščiagalvė gerbėja, pamiršdavo mane, aritmetiką ir visa kita.
– Patikėtum, kad jis ir dabar susitikinėja su tokiomis pat merginomis? Taip ir nesuaugo.
Praėjo daugiau kaip dešimt metų nuo pastarojo Čelsės ir paauglystės laikų meilės susitikimo.
– Būk gera, pasakyk, kad jis įsitaisė plikę. Pilvukas nuo alaus irgi būtų neblogai.
– Labai norėčiau, bet jis vis toks pat karštas! Toks pat tuščias kaip paauglys. Tragiška!
– Hmm. Ar buvo vedęs?
Prieš atsakydama Sara pasmeigė alyvuogę.
– Prisiek, kad niekam nepasakosi. Kartą buvo susižadėjęs. – Tikrai? Kas nutiko?
– Taip ir nesužinojau. Ji buvo protinga, graži, sportiška, iki pykinimo tobula, bet staiga nusprendė grįžti pas ankstesnį draugužį. Deividas apsimetė, kad jam nerūpi, nors iš tikrųjų jautėsi sugniuždytas.
Čelsė klausėsi išpūtusi akis. Tik pamanyk, turėjo tokį vyrą kaip Deividas ir paliko!
– Tikriausiai buvo labai skaudu.
– Taip. Dabar jis vėl grįžo prie tuščių mergyčių. Susitikinėja tik su tomis, kurios pritaria jo nuomonei, kad yra pasaulio bamba. Kurios nekelia jokių rūpesčių. Dabar atsidėjęs darbui, tikisi, kad sulaukęs keturiasdešimt vadovaus bendrovei. Bukagalvis.
– Matau, judu kol kas neapsisprendėte, mylite vienas kitą ar nekenčiate.
– Tikrai jį myliu. Pati žinai. Bet mane siutina, ką jis sugalvojo per Kalėdas!
– Jūs vis krečiate vienas kitam išdaigas?!
– Jis pirmas pradėjo! – Sara patvirtino bičiulės nuomonę. – Užregistravo mane pažinčių svetainėje. Sukūrė patį kvailiausią profilį, kokį tik galima įsivaizduoti, lyg būčiau kokia antrosios puselės ieškanti nekalta senmergė! Po kiek laiko supratau, kodėl gaunu laiškų iš konservatyvių vyrukų…
Čelsė vos nepratrūko juoku. Brolis ir sesuo metų metus krečia vienas kitam šunybes.
– Kaip jam atsilyginai?
– Kol kas nieko nesugalvojau, – Sara klastingai šyptelėjo ir pasmeigė paskutinę alyvuogę. – Kol kas!
– Su kuo šiandien eini į pasimatymą? Dar vienu skyrybų advokatu?
– Pernelyg daug apie mane žinai, – Sara gūžtelėjo pečiais. – Nieko negaliu padaryti. Man patinka smagiai pasiginčyti. Bėda ta, kad vos liaujamės ginčijęsi, aistra išblėsta. Supranti?
– O taip, galiu pasakyti apie išblėsusią aistrą. Dviem kalbomis.
Sara nusijuokė.
– Klausyk, gal man geriau pamiršti tą vyruką ir pabūti su tavimi?
Čelsė papurtė galvą.
– Negaliu. Teks ieškotis kito buto ar benamių prieglaudos.
– Gali apsistoti pas mane.
– Taip ir padaryčiau, jei nebūčiau alergiška katėms, bet vis tiek ačiū.
Kartais Čelsė pati nesuprasdavo, ko grįžo į Filadelfiją. Mama ištekėjo antrą sykį ir išsikraustė į Floridą. Teta su dėde džiaugėsi pensija Palm Springse. O Čelsės namai čia. Kaip ir draugai, prisiminimai. Nors ir kaip patiko Paryžius, ji žinojo grįšianti.
Filipė meldė likti, įtikinėjo, kad kartu atidarysią geriausią Paryžiuje restoraną, o jei valdžia neduos vizos, tada ją vesiąs.
Vis dėlto Čelsė jautė namų trauką, ir štai dabar ji čia, bet, kaip ironiška, neturi namų.
Antras skyrius
Deividas sugebėdavo atlaikyti spaudimą. Iš patirties žinojo, kad dažniausiai viskas baigiasi gerai. Galbūt jam tiesiog reikia ilgiau padirbėti, pasispausti, rasti būdą apeiti kliūtį. Jis narpliodavo problemą, kol rasdavo sprendimą.
Šįkart buvo kitaip. Deividas nukėlė sužadėtuvių vakarienę, bet toji diena artėjo pasiutusiai greitai. Kur per kelias dienas rasti tinkamą sužadėtinę? Kaip tą padaryti neturint magiškos lempos ir nepardavus sielos velniui?
Pirma pasitaikiusi mergina juk netiks. Ją po didinamuoju stiklu tyrinės aukščiausi šulai, valdybos nariai ir jų sutuoktiniai. Deividas prisiminė pažįstamas merginas, perskaitė feisbuką, peržiūrėjo asmeninių duomenų sąrašus, bet nė vienos Pirsas ir jo brolis nebūtų pripažinę kaip tinkamos kandidatės į aukštas pareigas užimančio vadovo žmonas.
Veikiausiai
