perveda pinigų į jo sąskaitą mokslams. Nors Pitas su Ebe ragino ją įsitraukti į jų šeimos gyvenimą, Krisė nerodė noro žengti tokį žingsnį. Iki dabar.
Jis visada apie ją galvojo kaip apie biologinę motiną. Niekada – kaip apie žmogų. Prieš susitinkant su Krise nė netoptelėjo, kad pasaulyje yra žmogus, turintis tokias pat akis ir lūpas kaip ir Brendonas.
– Judu labai panašūs, – tarė.
– Gerąja ar blogąja prasme?
– Gerąja.
Krisė nusišypsojo, ir nors ji labai priminė jam sūnėną, dabar Džošas matė moterį. Labai gražią, trumpučiais žvilgančiais plaukais ir didelėmis akimis. Judesiai kažkuo užburiantys, tokie jausmingi ir…
Mintyse Džošas nuspaudė stabdžius. Jausmingi? Nuo kada jis pastebi tokius dalykus?
– Ebė sako, kad Brendonas gabus sportui, – tarė Krisė. – Vidurinėje mokykloje jo tėtis žaidė futbolą, be to, buvo geras bėgikas. Aš irgi išbandžiau beveik visas įmanomas sporto šakas. Koledže gavau mažojo beisbolo komandos stipendiją. Maniau esanti kieta.
Jis nusišypsojo.
– Esu tikras, kad taip ir buvo.
– Ar jus tai gąsdina?
– Net drebu iš baimės.
– Netikiu, bet ačiū, kad apsimetate.
– Ebė minėjo, jog turite savo verslą. Nepamenu, kad būtų sakiusi kokį.
– Moterų sporto klubai. Šiuo metu turiu šešis. Visi šiose apylinkėse.
– Įspūdinga.
Dabar Džošas suprato, kodėl Krisės toks kūnas, atkreipė dėmesį iškart jai pasirodžius. Ji buvo neaukšta, bet atrodė tvirta ir dailios figūros. Nužvelgęs megztinį staiga panoro išvysti ją su prigludusia sportine apranga.
Ką tai galėtų reikšti? Kad po ketverių vienatvės metų jis pagaliau grįžta į gyvenimą? Pastaruosius dvejus metus Pitas mygo jį nueiti į kokį pasimatymą, išlįsti pasižmonėti ir pasilinksminti. Tačiau Džošas to vengė, teisindamasis protu nesuvokiamu darbo grafiku. Mintis, kad gali prisirišti prie moters, jam vis dar atrodė nepakeliama, bet gal būtų galima pagalvoti apie neįpareigojančius santykius…
– Ar esate pasiruošusi žengti dar vieną žingsnį link Brendono? – paklausė jis Krisės.
Ji suvirpėjo.
– Nesu, bet niekada nebūsiu pasiruošusi. Manau, kad reikia ryžtis žengti žingsnį ir tikėtis geriausio.
– Pitas ir Ebė neseniai gavo žinią, kad baigta dar vieno vaiko, mergaitės Viltės, įvaikinimo procedūra. Bus didelė šventė. Susirinks draugai ir artimieji. Galėtumėte ir jūs įsimaišyti į minią.
Krisė sunkiai nurijo seiles.
– Gal ir neblogas sumanymas. Kada ta šventė?
– Šeštadienį trečią valandą.
Ji prispaudė ranką prie krūtinės.
– Man tuoj ims svaigti galva. Ar eidami į pokylį įvaikinimo proga žmonės neša dovanų?
– Nebūtinai.
– Bet jeigu noriu?
– Ebė jau užsiregistravo vaikiškų prekių parduotuvėje. – Džošas pasakė pavadinimą.
Krisė staiga susimąstė.
– Man patinka kūdikių prekės. Tos mažos suknytės ir puošnios kojinaitės. Jos tokios mielos. Na, jums gal ir ne.
– Tiesa, nejaučiu silpnybės tokiems daiktams.
– O kam jaučiate? Kaip linksminatės?
Įdomus klausimas. Prieš ketverius metus būtų galėjęs pateikti visą sąrašą tokių pramogų. Juodu su Steise, velione žmona, mėgdavo leisti laiką gryname ore, kol pablogėjo jos sveikata. Jai patiko ruošti maistą ir sukiotis sode. Juodu kartu mokėsi italų kalbos, tikėdamiesi nuvažiuoti į Veneciją, bet taip ir nenuvažiavo.
– Darbas neleidžia man nuobodžiauti, – atsakė Džošas. – O jūs kaip pramogaujate?
– Ir aš labai daug dirbu, – paantrino Krisė. – Vadovauti savam verslui – didžiulis iššūkis, bet man patinka. Gyvenu Riversaide, o čia nesunku susirasti pramogų atvirame ore. Dažnai kopiu į kalnus, žiemą slidinėju. Kartais čia pat, o kartais kur nors išvažiuoju. Esu beviltiška mezgėja, bet vis tiek bandau, nes mano draugės dievina šį užsiėmimą. Man taip nesiseka, kad mezgimo krautuvėlės savininkei parūpinu nemokamą abonementą į vieną iš savo klubų, kad tik neišmestų iš kursų.
Džošas nusijuokė.
– Aš nejuokauju, – paprieštaravo Krisė. – Prisiekiu, turiu antimezgimo geną. Siūlai manęs nekenčia. Pastebiu, kaip man pasirodžius per lentynas nuvilnija nusivylimas. Jeigu siūlai pradės dūsauti choru, turėsiu mesti šį užsiėmimą.
Džošui ji patiko. Jis žinojo, kad toks ir bus pats pirmas Ebės klausimas. Ar ji jam patiko.
Krisė giliai atsiduso.
– Tai ką, regis, susitarėme? Šeštadienį ateisiu į pokylį. Ar tikrai manote, kad tai geras sumanymas? Niekas neprieštaraus?
Jis per stalą palietė jos ranką. Tenorėjo draugiškai nuraminti, todėl nustebo, kai tarp jųdviejų plykstelėjo tikras energijos pliūpsnis.
– Viskas bus gerai, – tarė nekreipdamas dėmesio į pojūčius, bet ranką atitraukė greičiau nei ketino.
– Juk iš tiesų to nežinote. Tikriausiai kaip gydytojas manote esąs pranašesnis ir tikite tuo, ką sakote, bet negalite būti visiškai tikras.
Džošas šyptelėjo.
– Giliai kvėpuokite.
– Tai nepadės.
Krisė pasiėmė rankinę ir atsistojo. Džošas irgi pakilo, numetęs ant stalo penkis dolerius – už kavą ir arbatpinigių.
– Aš atvažiuosiu, – pažadėjo Krisė. – Trečią. Na, gal dešimt minučių po trijų. Tegul iš pradžių susirenka kiti.
Džošas išsitraukė iš piniginės vizitinę kortelę ir kažką užrašė kitoje pusėje.
– Čia mano mobiliojo telefono numeris, – tarė. – Paskambinkite, kai būsite jau netoliese, aš išeisiu pasitikti. Kad nereikėtų pačiai vienai žengti į vidų.
Krisės akys nušvito iš dėkingumo.
– Būtų puiku, ačiū. Be to, jeigu nesugebėsiu suvaldyti jaudulio ir apsivemsiu, juk galėsite išrašyti kokių vaistų, tiesa?
