plaukai.
Staiga būti gyvam pasirodė ne taip jau blogai.
– Ar ji tau patiko? – paklausė Ebė tą pačią akimirką, kaip Džošas įėjo pro duris. – Man Krisė patinka. Esu įsitikinusi, kad ji šauni. O kaip tau pasirodė?
Džošas pasilenkė ir pabučiavo brolienę į skruostą.
– Man patiko.
– Tikrai?
– Prisiekiu.
– Tai gerai. – Ebė dėbtelėjo į Pitą. – Krisė jam patiko.
– Girdėjau.
Ebė buvo susikėlusi ilgus šviesius plaukus ir laisvai prisegusi ant viršugalvio. Palaidi galiukai maskatavo, kai ji apsisuko ir pamojusi Pitui sekti iš paskos nuskubėjo į virtuvę.
– Kai kurie mano draugai įtariai žiūri į Krisės norą susipažinti su Brendonu. Jie baiminasi, kad ji gali pridaryti bėdos. – Atvėrusi orkaitę Ebė ištraukė du garuojančius duonos kepalus.
Pitui net seilė nutįso. Ebė turėjo daug gerų bruožų, bet jos kulinarinius gebėjimus jis vertino bene labiausiai.
– Ji tik nori su juo bendrauti, – pareiškė jis savo nuomonę.
– Ir aš taip sakau. Visus šiuos metus kviečiau ją suartėti su mūsų šeima, bet ji kažkodėl susilaikydavo. – Padėjusi skardas su duona ant lentynos, kad atvėstų, Ebė atsisuko. – Krisė turi šeimą, bet jos artimieji gyvena ne čia. Vis svarstydavau, ar nesijaučia vieniša.
Pitas atsiduso ir apkabino žmoną per pečius.
– Liaukis mėginusi išgelbėti visą pasaulį. Krisė šauni verslininkė. Jai tikrai nereikia, kad kištum nosį į jos gyvenimą.
– Aš nekišu nosies. Nesikišu. Tik sakau, kad jai mūsų reikia.
Pitas pažvelgė į Džošą ir užvertė akis.
– Liaukis, – išspaudė jis, sukaupęs visą kantrybę. – Krisė puikiai laikosi.
– Gal galėtume ją su kuo nors supiršti.
– Ji ir pati gali susirasti vaikiną. Argi neturi savo rūpesčių?
Džošas priėjo prie indo su sausainiais ir įkišo ranką vidun. Neseniai Ebė kepė sausainių su šokolado gabaliukais, Džošas suvalgė keturis ir pasijuto jau beveik kaip devintame danguje. O kol brolis su broliene ginčijosi jau spėjusia įgristi tema, sužiaumojo dar porą.
Pitas su Ebe buvo iš tų žmonių, kurie skirti vienas kitam. Nuo pat pirmos akimirkos, kai susipažino, suprato: kartu bus amžinai. Nereikėjo jokių žaidimų, jokių klausimų ar ginčų. Susitikinėti pradėjo mokydamiesi dešimtoje klasėje ir nuo pirmojo vakaro žinojo, kas jų laukia ateityje.
– Tai ji dalyvaus pokylyje? – nerimastingai paklausė Ebė.
– Pažadėjo, – atsakė Džošas. – Nori susipažinti su Brendonu.
Ebė nusišypsojo.
– Tai gerai. Būsime didelė graži šeima. Susipažinusi su juo Krisė nurims, tada bus galima pasakyti Brendonui, kad ji yra jį pagimdžiusi moteris. – Ji pasisuko į Pitą. – O kaip Zekė? Jis juk neturi poros.
Suaimanavęs Pitas pažvelgė į brolį.
– Bėk, kol dar gali. Kai ji užsiveda, darosi nebeįmanoma sustabdyti.
Šiaip Krisė mėgo savaitgalius, bet šįkart šeštadienis atskriejo gerokai per greitai. Visą rytą ji praleido sukdama galvą, ką apsirengti einant į pokylį, kurio šūkis: Mielieji, mes įsivaikinome kūdikį! Norėjo padaryti gerą įspūdį, bet neišsišokti. Atrodyti paprastai, bet ne nuobodžiai. Žaviai, bet ne seksualiai.
Stengėsi įtikinti save, kad Brendonas – dvylikametis berniukas ir net nepastebės jos. Bet vis vien pagalvojus apie susitikimą su juo atrodydavo, kad skrandis tuoj iššoks per gerklę.
Galiausiai nutarė vilktis nepriekaištingai gulinčiais džinsais, plonyčiu aptemptu megztuku ir odiniu švarkeliu. Ir autis aulinukais, nes su jais atrodė aukštėlesnė. Gerokai paplušėjo, kol susitvarkė plaukus, makiažą darėsi du kartus – puošdamasi praleido begalę laiko, tiek nebuvo skyrusi savo išvaizdai prieš jokį pirmąjį pasimatymą, kiek pajėgė prisiminti.
Tiesa, nelabai daug tų pirmųjų pasimatymų buvo. Krisė jų nemėgo. Susitikinėti su vaikinu jau ir taip ganėtinai painus reikalas, o per pirmą pasimatymą neapsieisi be visų tų nesąmonių, privalomų susipažįstant.
Dar kartą pasikeitusi auskarus Krisė išėjo į svetainę, kurioje išsidrėbęs saulės atokaitoje miegojo katinas Karalius Edvardas.
– Kaip atrodau? – paklausė lėtai sukdamasi ratu. – Jeigu būtum dvylikametis berniukas, susidrovėtum mane pamatęs ar ne?
Karalius Edvardas pakėlė galvą, dukart sumirksėjo ir nusižiovavo.
– Ir aš taip manau, – burbtelėjo Krisė ir čiupusi raktus išdūmė pro duris.
Priešais didžiulį rančos stiliaus namą jaukiame Riversaido priemiestyje ji atsidūrė greičiau nei tikėjosi ar būtų norėjusi. Gatvė buvo jauki, iš tų, kuriose vaikai važinėjasi dviračiais, o kaimynai vieni už kitus paima siuntinius. Automobilių buvo pristatyta tiek daug, kad Krisei teko sustoti beveik už kvartalo. Džošas nejuokavo sakydamas, kad pokylis bus didelis. Juo lengviau ištirpti minioje, – apsidžiaugė Krisė lipdama iš automobilio.
Eidama link namo ji pasinaudojo Džošo pasiūlymu ir paskambino. Priėjusi arčiau pamatė, kaip jis išėjo į nedidelį priebutį ir patraukė prie jos.
Jis buvo aukštesnis, nei Krisė prisiminė, ir – kaip keista – dar gražesnis. Jai patiko jo šypsena ir tai, kad stengėsi nepriminti, ko ji čia atvažiavo.
– Jaudinatės? – paklausė pasitikęs.
– Paralyžiuota. Galiu pradėti seilėtis.
– Padarytumėte įspūdį.
Juodu žvelgė vienas į kitą. Džošas susikišo rankas į kišenes ir nusišypsojo.
– Viskas gerai. Giliai įkvėpkite. Jūs puikiai susitvarkysite.
– Šito jūs negalite žinoti, – burbtelėjo Krisė. – Turiu puikią vaizduotę ir per minutę galiu sukurpti bent tris šimtus pačių baisiausių scenarijų.
– Įspūdinga.
Džošas atrodė per daug linksmas, tokie vyrai jai nepatiko.
– Galėtumėte parodyti daugiau užuojautos. Juk ant plauko kabo mano gyvenimas.
– Tikrai ne gyvenimas. Ne daugiau nei…
Bet nespėjo jis nė pabandyti įtikinti jos tuo, kas neįmanoma, nes laukujės durys
