tai Belai kėlė šypseną. Džeikobas atkakliai mėgino atsitraukti, seksualiai sumurmėjo atsiplėšęs jai nuo lūpų, kad nėra reikalo skubėti, kad jie galėtų dar kada nors kur nors išeiti.
Kada nors.
Ji visą laiką gyveno viską atidėliodama iki kada nors, rami ir atsipalaidavusi, nesekiojo niekam iš paskos, juo labiau neieškojo to, kas galėjo būti svarbu.
Bent kartą Bela nenorėjo girdėti kada nors, norėjo dabar pat. Jai reikėjo tučtuojau. Kaip seniai, labai seniai ji tenkino savo poreikius… velniškai seniai…
Sujudimas prie pyragaičių parduotuvėlės išblaškė jos mintis; paramedikai pagaliau buvo pasiruošę išvežti kūną. Bela ir vėl nuleido galvą ant kelių, ją užliejo gailesčio banga tam vaikinui, kad ir kas jis buvo, jo šeimai ir tiems, kas jo gedės.
Ji pamatė prie jos priartėjusius vyriškus batus, išblukusius Levi's džinsus virš jų ir užsimerkė, nenorėdama girdėti klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti. Išgirdo šiugždesį ir suprato, kad batų ir džinsų savininkas pritūpė priešais.
Kai vogčiomis prasimerkė, pamatė sulenktas ilgas kojas, į šlaunis atremtas alkūnes. Jis laukė.
Galų gale paklausė:
– Gerai jautiesi?
Palaukit! Pažįstamas balsas. Praėjusią naktį jis išgavo iš jos stulbinančius atsakymus. Izabela pakėlė galvą, norėdama įsitikinti, kad jos atmintis nepokštauja.
Ne. Tai buvo Aukštasis Velniškai Seksualus Tamsiaplaukis, tik šįkart ne su puskelnėmis ir be lengvabūdiškos, atpalaiduojančios šypsenėlės.
Dabar jis vilkėjo melsvus marškinius su sagutėmis, kurie paryškino liekną tvirtą kūną, privertusį ją pasijusti kaip danguje.
Šitam vyrui ji pasakė iškeliaujanti į Sibirą.
O varge.
Prie vieno klubo jis segėjo detektyvo ženkliuką, o prie kito tikriausiai revolverį. Gal Džeikobas ir nudžiugo ją pamatęs, nors Bela tuo labai abejojo, nes jo veido išraiška buvo kaip tikro detektyvo.
Ji sunkiai nurijo seiles.
– Labas, – sušnabždėjo ir jam nusišypsojo.
Jis šykščiai šyptelėjo, apdovanojo ją švelnesniu žvilgsniu, bet neatsakė į labas.
Taaaip.
Praėjusią naktį teisingai suprato. Su šituo turės bėdų.
Rimtų bėdų.
Antras skyrius
Detektyvas Džeikobas Madenas dėbsojo į nefrito spalvos akis ir galvojo: Tai velnias. Jau ir taip sumautas rytas virto nežinia kokiu. O kokiu, jis tikrai negalėjo pasakyti.
Miegojo mažiau nei dvi valandas ir dabar žiūri į tą, dėl kurios tiek mažai miegojo.
Pačią seksualiausią kada nors sutiktą miego drumstėją…
Tik miego trūkumas su ja neturi nieko bendra. Taip. Kaltas fizinis aktyvumas praėjusią naktį, vien mintys apie tai žadino Džeikobo kūną, nors kai kurios kūno dalys turėtų būti mirtinai nukamuotos po to, ką juodu patyrė.
Jėzau.
Akivaizdu, kad šįryt nereikėjo kelti to prakeikto telefono. Šiandien laisvadienis. Tiesą pasakius, ketino kur nors nueiti su broliu Kordu, kuris buvo sužeistas per vieną iš dėdės Semo misijų. Į šios dienos fizioterapiją buvo įtrauktas paplūdimys su tinklu ir tinklinio kamuoliu – tikėjosi pasmūgiuoti kaip senais gerais laikais.
Bet negyvėlių kūnai paprastai sujaukia laisvadienius, todėl jis čia. Štai ką veikia.
Dirba.
Darbas užėmė didelę dalį jo gyvenimo ir algą jam mokėjo tikrai ne už gražias akis. Su žmogžudystėmis ir smurtu Džeikobas puikiai tvarkėsi.
Bet kartais sutrikdavo.
Šįkart sutrikdė ji. Bela. Mergina gražiomis viliokės akimis, širdies ritmą keičiančia šypsena ir kietos mergiotės požiūriu, jį sutrikdė.
– Čia tu, Džeikobai? – sušnabždėjo ji.
– Taip.
Jie žinojo vienas kito vardus, jiems abiem patiko nuotykiai, jūrų gėrybės ir stulbinanti gausybė cheminių kūno reiškinių. Jis buvo apkabinęs ją, lietė. Po velniais, lūpomis pažymėjo kiekvieną jos kūno centimetrą.
Džeikobas suprato, kad Bela jam patinka.
Labai.
Pirmiausia jis smarkiai nustebo sužinojęs, kad vaikinai iš policijos departamento užregistravo jį pasimatymui. Kai suprato, kas jam gresia, kaipmat ištrynė anketą iš vienišių klubo, bet vienas pasimatymas jau buvo suplanuotas ir negalėjo atšaukti.
Bela.
Jis visai nesigailėjo. Na, nesigailėjo, tačiau ji dingo prieš patekant saulei. Džeikobas patikino save, kad taip bus geriausia, nes mergina minėjo iškeliaujanti į Sibirą, todėl jis niekada daugiau jos nepamatys.
Vis dėlto ji sėdi čia, nusikaltimo vietoje, atrodo sunerimusi ir įsitempusi. O jis niekada negalėtų palikti bėdoje nuostabios nepažįstamosios, ypač merginos, kuri dūsavo po juo. Atsidusęs paėmė ją už rankos.
– Bela.
Lediniai merginos pirštai suspaudė jo plaštaką. Tačiau balsas – visai priešingai – buvo ramus. Stipri. Ji tikrai stipri.
– Turėsiu šiek tiek nemalonumų, tiesa? – paklausė ji.
Džeikobas šyptelėjo.
– Taip, truputėlį.
Giliai atsidususi ji išlaisvino plaukus iš netvarkingai surištos arklio uodegos. Pašėlusios bangos užkrito ant veido.
– Žinai, man tai sekasi, – pasakė stengdamasi suimti plaukus ir surišti. – Nuolat įsiveliu į kokią bėdą.
Šūdas, to jis visai nenorėjo žinoti.
– Kokios tos bėdos?
Ji dar kartą giliai atsiduso.
– Bela. – Jis palaukė, kol mergina pakėlė akis. – Tai susiję su negyvėliais?
– O Viešpatie. Ne! – Ji pasitrynė smilkinius. – Tikrai reikėjo pasilikti Kabe. Ten gyvenau anksčiau. Labai smagu plaukioti kajakais, buvau beišmokstanti kepti nepakartojamus braškių ir medaus pyragaičius…
– Bela, o kaip su tais negyvėliais?
– Gerai. Atleisk. Daug kalbu, kai surandu nušautą žmogų.
– Kaip
