style="font-size:15px;"> Ji perprato jį?
– Kaip?
Ji kreivai šyptelėjo.
– Ar nepastebėjai? Tu pats išsidavei, spinduliavai žinią: aš atsipalaidavęs, bet iš tiesų buvai budrus, stebėjai viską aplinkui.
Džeikobas dar kartą giliai įkvėpė ir pratisai iškvėpė galvodamas, ką atsakyti. Praėjusią naktį Bela buvo pasidažiusi braškiniu lūpų blizgiu, saldžios, gundančios, putlios lūpytės atvirai ir nerūpestingai šypsojosi. O akys apdovanojo šiltu, mielu žvilgsniu. Šįryt jos lūpos nepadažytos, bet dėl to ne mažiau prašėsi bučinio, tik alsavimas trūkčiojo, buvo matyti, kaip tvinkčioja kaklo kraujagyslė.
Po perkūnais.
Baigęs koledžą jis dirbo policininku, o pastaruosius penkerius metus – detektyvu, bet niekada nesijaudindavo dėl nukentėjusiojo.
Tik klausimas, ar ji tikrai nukentėjusioji?
– Tu dirbi čia, Skaniojoje palaimoje?
Bela linktelėjo, šviesiai rudi banguoti plaukai vėl užkrito jai ant akių. Vakar Džeikobui patiko, kad jos plaukai draikosi aplink, kai abu apsikabinę skrido motorinėmis vandens slidėmis, o Bela buvo stipriai apsivijusi jo liemenį.
Ir paskui… kai žavūs plaukai kuteno jo kūną.
Neatsipalaiduok, vyruti.
– Esi kepinių meistrė?
Ji vėl linktelėjo.
– Vienintelis mano talentas.
Džeikobas nepatikėjo. Gal praėjusi naktis tebuvo trumpalaikis nuotykis, bet jis matė ją visokią. Drąsi kaip velnias, užsispyrusi kaip ožka ir beprotiškai seksuali.
Joje slypi gilūs klodai. Ir išmano ji ne tik savo darbą, yra ne tokia kaip jis.
– Atėjusi į darbą prie durų radai nukentėjusįjį? – stengėsi išsiaiškinti Džeikobas.
– Ne. Kai atėjau, jo ten nebuvo. – Bela patylėjo. – Kažkas jį nušovė.
Taip. Tiesiai į kaktą. Visai iš arti.
– Paleido mirtiną kulką, – Belos balsas buvo prikimęs. – Ten buvo kraujo… – Jos akys bėgiojo, įdegusi oda išblyško. – Hmm, aš matau dėmes. Juodas dėmes. O tu?
Po šimts. Jis privertė ją nulenkti galvą tarp kelių ir suėmė už sprando. Praėjusią naktį jos oda buvo šilta ir švelni. Šiandien – šalta ir drėgna.
– Kvėpuok, – švelniai paliepė jis.
– Atleisk. – Ji paviršutiniškai žioptelėjo. – Aš labai nemėgstu kraujo. Tikriausiai manai, kad turėjau prie to priprasti, nes kadaise Romoje dirbau mėsininko padėjėja, bet nepripratau. Dieve. – Ji nemačiomis ištiesė ranką ir sugriebė už Džeikobo džinsų klešnės. – Dieve, Džeikobai.
– Nenustok kvėpuoti, – sumurmėjo jis, nykščiu glostydamas jai kaklą. – Lėtai ir giliai.
Bela stengėsi kiek įmanydama, springdama įtraukė gurkšnį oro.
– Štai taip, Bela. Gerai. – Jis vėl nykščiu paglostė jos kaklą.
– Labai atsiprašau dėl paistalų apie Sibirą, – sušnabždėjo ji stipriai užmerkusi akis ir sugniaužusi kumščius.
– Kvėpuok.
– Nederėjo kalbėti apie Sibirą. Jis man nepatinka. Aš ne… Aš ilgai neištveriu… man nesiseka… o tu, regis, esi iš tų, kuriems reikia ilgalaikių santykių, tiesa? Nenorėjau tavęs klaidinti…
– Ššš… Viskas gerai.
Ar jam reikia ilgalaikių santykių? Visada manė, kad taip, bet dvi paskutinės draugystės iširo, o buvusios merginos kaltės naštą užkrovė jam ant pečių, minėjo jo darbą, darbo valandas ir pavojų. Todėl Džeikobas pradėjo abejoti savo galimybėmis užmegzti ilgalaikius santykius.
Tada nuėjo į pasimatymą su Bela.
Jam iki gyvo kaulo buvo įgrisusios taisyklės, bet nusiteikė iš to išspausti ką nors gera. Nusprendė: gerai praleis laiką, paskui pareis namo ir žiūrės per televizorių naktinį žaidimą.
Tačiau jį akimirksniu sužavėjo paprasta Belos šypsena, mielos akys ir nusikaltėlių neprimenantis požiūris.
Jam smarkiai pasisekė, visapusiškai.
Vis dėlto jie čia, nusikaltimo vietoje. Jis suprato, kad Bela yra stipri, tikėjosi, jog ir tai sugebės ištverti.
– Prie užpakalinių durų gulėjo keistas numirėlis, – netikėtai pasakė ji. – Aš vos nepargriuvau per jį. Įsivaizduoji? Tiesą pasakius, paklausiau jo, ar nieko nereikia.
Džeikobo nykštys vėl ėmė keliauti jos kremine oda. Jis nepajėgė liautis.
Dėl to ir negali imtis šios bylos.
– Nereikia, Bela. Daugiau nieko man nepasakok.
– Praleidau čia pusantros valandos, kol jį pastebėjau, – sušnibždėjo ji nekreipdama dėmesio, ką sako Džeikobas. – Manai, kad aš galėjau?..
– Ne, – atsakė jis žemu, tvirtu balsu.
Ji negalėjo išgelbėti vaikino. Džeikobas tuo buvo įsitikinęs. Jis apsidairė aplinkui. Du uniformuoti ir du civiliai, jis pats ir Etanas Rykesas, buvęs Džeikobo porininkas. Ką tik atvažiavo ir Ramonas Kastilas, detektyvas, policijos seržantas.
Šūdas.
Kastilas buvo tikras kalės vaikas, nes vadovavosi vien įstatymais. Džeikobas mintyse nusikeikė ir švelniai pastatė Belą ant kojų.
– Kas yra? – sumurmėjo ji, vis dar išblyškusi ir drebanti.
Prakeikimas, ji ištikta šoko. Džeikobas negalėjo suprasti, kodėl anksčiau niekas to nepastebėjo. Jai reikia dingti iš čia, bet ją dar turi apžiūrėti. Belą jau apklausė, tačiau pagal taisykles turėtų nusivežti į nuovadą, patikrinti, ar nėra parako likučių, ir dar kartą apklausti.
Paprastai tai būdavo jo darbas. Tik ne šiandien. Jis negali jos tikrinti. Buvo apsinuoginęs prieš įtariamąją, o tai tikrai ne pats geriausias dalykas.
Prie virtuvės buvo didelis maisto sandėlis ir Džeikobas nusivedė ten Belą. Uždaręs duris atrėmė į jas merginą, prilaikydamas už rankų.
Atlošusi galvą į medines duris Bela vos pastebimai šyptelėjo.
– Praėjusį kartą, kai buvome taip arti vienas kito, – sumurmėjo ji, – tu atsiklaupei ir lūpomis palietei mano…
– Bela.
Jėzau. Ji
