ir įmestų į rūmų kalėjimą. Turi dešimt sekundžių.
– Gerai jau, – Nadija suvilgė išdžiūvusias lūpas. – Atėjau čia… – Jautė, kaip su kiekviena prabėgusia sekunde vis smarkiau daužosi širdis, kaip šiurkštūs plaukai ant vyro krūtinės liečiasi prie jos, kaip teka prakaitas, kuris juos beveik suklijavo. – Tikrai atėjau viena, tik todėl, kad tikėjausi… Tikėjausi, kad galėsiu jus patenkinti. – Paskutiniai moters žodžiai išsiveržė paskubomis ir net ji pati suprato, kokie jie buvo absurdiški. Šiaip ar taip šeichas tikrai neatrodė patenkintas.
– Laikas baigėsi.
– Kalbu rimtai, – padėtis atrodė beviltiška, moteriai užėmė kvapą.
Gulėdama savo lovoje Harite, Nadija įsivaizduodavo šią akimirką, stengėsi jai pasiruošti, žinojo, kad turės sutelkti visą turimą drąsą ir tvirtybę, kad galėtų ištverti šį išbandymą.
Įrodinėjo sau, kad rezultatas bus to vertas. Jei teks paaukoti savo nekaltybę, kad atidėtų bręstantį karą tarp Harito ir Gazbijos, nedvejodama ir paaukos. Nadija mylėjo savo šalį, nors ir ne visada atrodė, kad šalis mylėjo ją. Šis beprotiškas, rizikingas ir nepaprastai pavojingas sumanymas buvo vienintelė jos proga kažką pakeisti.
Tačiau beširdis šeichas, kurį įsivaizduodavo, buvo nė kiek nepanašus į tikrąjį. Išvaizdus vyras, kuris protingomis akimis spoksojo į ją, nutaisęs ryžtingą miną, Nadiją jaudino kur kas labiau.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
