liovėsi kovojęs ir susierzinęs bei pritrūkęs kvapo atmetė galvą.
– Nuostabu, – sumurmėjo. Kartėlis aptemdė akis, bet neatrodė, kad pastaba skirta tiesiogiai jai. – Ačiū, – tarstelėjo jis nenuoširdžiai. – Dabar atlaisvinkite dirželį.
Medė stengėsi nesuirzti dėl tokio vadovaujamo tono.
Po visko, ką jis patyrė, turbūt galima tikėtis ir atžarumo.
– Aš to nedarysiu, – pasakė ji, kaip galėdama griežčiau bet pamokomu tonu. – Jūs turite nejudėti, kol atvyks paramedikai.
Jo žandikaulis įsitempė.
– Jokių paramedikų, – tarė jis. – Leiskite man atsikelti.
– Tikrai nemanau, kad tai gera mintis, – atkirto Medė.
– Gerai, pats atsikelsiu.
Ji apstulbusi stebėjo, kaip vaikinas pakreipė petį žemyn, pasuko liemenį ir viena ranka nuplėšė dirželį. Jam sunkiai atsirėmus alkūnėmis ir atsisėdus, Medė atsitraukė. Jis sudejavo ir palietė kaktą.
– Taip jums ir reikia. – Griežtas ir valdingas tonas dabar atrodė tinkamesnis. – Jums reikia atsigulti ir laukti, kol jus apžiūrės paramedikai.
Jis tyliai nusikeikė ir atitraukė pirštus. Vos žvilgtelėjęs į ryškiai raudoną dėmę jis įsmeigė į ją šaltą žvilgsnį. Supratusi, kad jam skauda galvą, Medė nusprendė patylėti.
Vaikinas pasilenkė į priekį, ketindamas stotis.
Ji sugriebė jo ranką.
– Paramedikai bus čia bet kurią minutę. Jums negalima judėti.
Jis pažvelgė į jos pirštus, ir Medė instinktyviai atitraukė ranką.
– Aš pats nuspręsiu, ko man reikia, – šiurkščiai tarė jis.
Medė iš visų jėgų stengėsi išlikti rami. Kodėl su juo taip baisiai sudėtinga?
– Bet jūs galite turėti žaizdų, apie kurias net nenutuokiate.
Jo trikdantis žvilgsnis nuklydo jos krūtine, ir jos speneliai pasirinko kaip tik tą akimirką lyg torpedos įsmigti į plaukimo kostiumą.
– Surizikuosiu, – atkirto sarkastiškai, bet, kai vėl pažvelgė Medei į veidą, lūpos buvo perkreiptos taip, tarsi jis vos sulaikytų šypseną, o žvilgsnis jau nebebuvo toks šaltas.
Medės kaklu pasklido šiluma. Neįtikėtina. Negi blogiausias pasaulyje pacientas ją kabina? Bet vaikinas krūptelėjo, ir ji buvo tikra, kad tai tik jos vaizduotė.
– Ei, drauguži, kur susiruošei? – įtemptą tylą pertraukė Lukas, artėdamas su sidabrinėmis kūną šildančiomis antklodėmis. Medė svarstė, ar jų atgabenti jis nebus nuvykęs iki pat Timbuktu.
– Aš išeinu. – Banglentininkas sunkiai atsistojo ant kojų.
Tada susverdėjo, Lukas jį prilaikė.
– Ar manai, kad tai protinga? Tu gerokai trinktelėjai.
Jis šaltai pažvelgė į Luką.
– Žinau.
Medę pašiurpino toks elgesys, bet neatrodė, kad Lukas kreiptų į tai dėmesį.
– Bent jau paimk antklodę, vyruti, – pasakė jis paduodamas vieną iš sidabrinių apklotų. – Turbūt esi sustiręs.
Nepažįstamasis pažvelgė į Luko pasiūlytą antklodę, padvejojo, bet paėmė.
– Ačiū.
Drebančiom rankom nerangiai apsivyniojo antklodę aplink pečius. Medė suprato, kad jeigu jis nebūtų ant hipotermijos ribos, būtų atsisakęs.
– Kur tu apsistojęs? – atsargiai paklausė Lukas, tarsi kalbėtų su laukiniu žvėrimi, kuris bet kurią minutę galėtų nukąsti jam ranką.
Medė žinojo, koks tai jausmas.
– Gal tave kur nors pavėžėti? – pridūrė Lukas, kai banglentininkas smeigė į jį įtarumo kupiną žvilgsnį.
Minutę vienintelis garsas buvo vėjo gausmas ir Medės pulso tvinksniai ausyse.
Pagaliau banglentininkas papurtė galvą, siaurutė kraujo srovelė nepastebėta nubėgo jo smilkiniu.
– Aš gyvenu Trevanų dvare, – pasakė jis linktelėdamas galva link didžiulio namo, stūksančio ant uolų ir žvelgiančio į įlanką. – Ten veda takas uolomis.
Medė, kiek priblokšta to, ką išgirdo, pažvelgė į pastatą. Ją žavėjo tas senas didžiulis namas nuo tada, kai pradėjo dirbti šioje įlankoje praeitą birželį, – aukštai iškilę stogo kraigai ir pilko akmens bokšteliai priminė jai rūmus iš Emilės Brontės, Šarlotės Brontės ir Dafnės diu Morjė romanų. Ji buvo padariusi prielaidą, kad namas tuščias, o jos meniška prigimtis kūrė visokias įmantrias jo tokios apleistos išvaizdos istorijas.
Ji vėl pažvelgė į banglentininką. Laukinis vaikino grožis beveik tobulai derėjo prie nuostabaus gotikinio dvaro. Deja, jis taip pat turėjo ir ūmų Hitklifo charakterį, ir Maksimo de Vinterio aroganciją, ir pono Ročesterio globėjiškumą, – visus bruožus, kurie tinka žaviems literatūriniams personažams, bet tikrovėje yra tikras košmaras.
Kai nepažįstamasis pasisuko nueiti, Medė žengtelėjo į priekį.
– Palaukite. Jūs negalite tiesiog…
Lukas ištiesė ranką sulaikydamas ją iš nugaros.
– Nereikia, Med. Jis nenori tavo pagalbos.
– Bet tai absurdiška – jis gali būti rimtai sužeistas, – sušnabždėjo įpykusi, nors nebuvo tikra, kodėl jai tai rūpi.
– Visų neišgelbėsi, – gailiai šyptelėjo jai Lukas, primindamas Kelą, tada apvyniojo ją antklode ir raminamai patrynė pečius. – Grįžkime į kavinę. Statau pirmąjį puodelį šokolado.
Medė delnais sugniaužė antklodę ir linktelėjo, bet jos žvilgsnis nuklydo atgal į smėliu nueinantį nepažįstamąjį. Sidabrinė antklodė plazdėjo vėjyje lyg apsiaustas. Ji prisimerkė ir tik dabar pastebėjo, kad jo eisena keista.
– Jis šlubuoja, – sumurmėjo. – Jis susižeidė koją.
Susirūpinimas vėl užspaudė jai gerklę.
Jis sustojo pasitrinti šlaunies ir apsunkęs, pasviręs nuėjo toliau, jo pečiai buvo sustingę bei statūs ir atrodė tarsi keistoje gynybinėje pozicijoje.
– Regis, tai sena žaizda, – pasakė Lukas. – Turbūt dėl to jis ir nesugebėjo išsilaikyti ant banglentės.
Nerimas
