susisuko papilvėje.
Nors ir labai to nenorėjo, teko pripažinti, kad Lukas teisus.
– Deja, nemanau, kad jis tavo skonio, – sumurmėjo Medė.
Lukas nusijuokė.
– Dėl to, kaip jis nužiūrinėjo tavo papus, turiu su tavimi sutikti.
Ignoruodama Luko repliką – ir jo sukeltą naujai pasklidusį karštį – Medė prisivertė liautis žavėtis eržiliškais banglentininko turtais. Galbūt vaikinuko sėdynė ir labai žavi, bet jis aiškiai turi ir per daug testosterono bet kuriai jautriai moteriai.
Ji išgelbėjo jam gyvybę… Ir, nors ji nesitikėjo konkrečios padėkos, jis bent jau galėjo turėti pakankamai padorumo elgtis bent kiek pagarbiau.
Tačiau kai Medė įlipo į vairuotojo kabiną ir su Luku važiavo į kavinę, jos krūtys dilgčiojo, o tarp šlaunų įkyriai pulsavo karštis.
Nuostabu.
Matyt, jos kūnas nubudo iš žiemos miego ir šoko linksmą šokį dėl vaikino, kuris laisvai galėtų virš galvos nešiotis neoninį ženklą su užrašu: Moterys, artintis pavojinga.
Vilktelėjęs koją dar vieną žingsnį, Rajenas Kingas nusikeikė. Jis panarino galvą, suskaičiavo iki dešimties ir susikaupęs stengėsi sulaikyti žarnas sukantį pykinimą. Tai nebuvo lengva, kai jo šlaunis unisonu tvinkčiojo su veriančiu skausmu smilkinyje, o visas kūnas buvo toks sušalęs, kad jis buvo beveik tikras, jog greitai dėl nušalimo teks amputuoti koją ar ranką.
– Kvailas idiotas. Pats kaltas, – sušnypštė jis. – Ką, po velnių, stengeisi įrodyti? – Jis sudrebėjo, o žodžiai atsimušė į uolas.
Puiku, dabar tu dar ir šnekiesi su savimi.
Man ne tik nepasisekė, aš tiesiog susimoviau, – niūriai galvojo Rėjus, sugriebdamas šlaunį sustirusiomis rankomis ir pakeldamas koją žengti paskutinį žingsnį. Skausmas persmelkė jam petį ir sutraukė kirkšnies raumenį. Kai lipnus prakaitas susimaišęs su sūriu vandeniu nudegino žaizdą kaktoje, jis giliai įtraukė oro ir sušvokštė.
Nusikeikė ir laukė, kol praeis agonija.
Deja, jis turėjo per daug laiko apmąstyti, koks buvo kvailys.
Praleisti beveik dvi valandas bandant įrodyti, kad jis vėl gali užsiimti banglenčių sportu ir faktiškai gauti hipotermiją nebuvo protingiausias dalykas, kurį yra padaręs. Susitrenkti galvą į savo paties lentą ir būti išgelbėtam gelbėtojo – ir dar merginos – dar labiau sustiprino pažeminimą. Bet leisti sau, kad aistringos smaragdo spalvos merginos akys, liekna, bet stebėtinai geidulinga figūra išprovokuotų jį galvoti, kad jos akivaizdoje galėtų prarasti savitvardą ne vien tik žodžiais, turbūt buvo vienas gėdingiausių dalykų jo gyvenime.
Galbūt ne toks gėdingas, kaip tos pirmosios savaitės ligoninėje, pripumpuotam vaistų bei prirakintam prie lovos, skendinčiam agonijoje. Ir galbūt ne toks gėdingas, kaip vienas atsitikimas, praėjus trims mėnesiams po dviračio avarijos, kai sužinojo, kad nepataisomai sužalota ne tik jo koja, bet ir ego. Kad ir kaip ten būtų, per pastaruosius šešis mėnesius jo gyvenimas tikrai nuėjo šuniui ant uodegos.
Pajuto pamirštą susijaudinimo tvinkčiojimą kirkšnyse ir turėjo vos sekundę pasidžiaugti užplūstančiu karščiu prieš tai, kai šalta tikrovė jį užgesino, vėl palikdama tik pyktį, kartėlį ir pažeminimą.
Pabaigę jį zonduoti ir badyti daktarai užtikrino, kad jo impotencija buvo psichosomatinė ir tik laikina – sukelta fizinės ir dvasinės traumos. Ir jis tikėjo jais.
Iki vieno vasaros vakaro Kensingtono mansardoje, kai gaili ir netikinti išraiška Martos veide privertė pripažinti tiesą.
Viena buvo aišku – jeigu visiškai nuoga Marta Miuler su savo brangiu modelio kūnu ir superžvaigždės manieromis, kurios tarsi sakė: Gali mane paimti negalėjo jo pakelti, jokiai laumiško grožio aistringų akių merginai, įspraustai į plaukiojimo kostiumą, nepavyks to padaryti.
Stumdamas pažeminimą į toliausią minčių užkaborį Rajenas stengėsi sutelkti dėmesį į tikslą – kaip nors nusigauti namo. Visiškai nebevaldė niekam tikusios kojos ir buvo priverstas tempti ją per akmenuotą žemę, o basos pėdos slydo purvu. Kiekvienas iškilimas ir nuolydis skausmu sudurdavo po keliu ir tarsi spaustuvais suspausdavo šlaunį. Jis piktai pažvelgė į tamsius debesis, pilantį lietų ir žiaurų vėją – tobulą akompanimentą jo niūriai nuotaikai.
Pirštais sugriebęs sunkią žalvarinę rankeną, vaikinas drebėdamas atsiduso ir pastūmęs petimi atidarė sandėliuko duris. Greitai užtrenkė jas atsiribodamas nuo darganoto oro ir nelinksmai kikendamas nurioglino link kambarių, kuriais naudojosi savo senelio name, palikdamas purvo ir vandens pėdsakus ant marmurinių blausaus koridoriaus plytelių.
Jeigu tik jo senukas dabar jį matytų. Viena iš daugelio paskaitų, kurias Čarlzas Kingas jam dėstė maištingos paauglystės laikais, buvo ta, kad pabaigoje jis turės atkentėti už visas savo nuodėmes. Kas galėjo žinoti, kad senas mulkis karste galiausiai juoksis paskutinis?
Antras skyrius
– Filai, ar jau galiu šiandien baigti savo pamainą? – prisivertė paklausti Medė, nusprendusi daugiau neatidėlioti nė akimirkai. Perėjusi tuščią kavinę, ji grįžo prie baro. Kol kas šįvakar čia apsilankė tik trys klientai ir, nors pagaliau apstojo lyti, danguje vis dar kybojo audros debesys. Ji galėjo išeiti prieš kelias valandas ir abejojo, kad Filas būtų prieštaravęs. – Man reikia kai ką padaryti, – tarė ji, nutrenkdama padėklą ant baro ir prisėsdama ant vienos iš baro kėdžių.
Filas skalavo stiklines, o jo sveikai įraudusiame veide blykstelėjo nerūpestinga šypsena.
– Po velnių, moterie, juk žinai, kad tavo rankose aš kaip šiltas molis. Kad kiekvienas tavo noras – man įsakymas.
– Puiku, ar tai reiškia, kad pakelsi man algą? – paklausė Medė, koketiškai mirksėdama akytėmis, žaisdama pažįstamą flirto žaidimą.
Ji žinojo, kad Filas susitikinėja tik su ilgakojėmis ir tuščiagalvėmis. Ir ji neatitiko nė vienos šių kategorijų. Be to, Filas – jos viršininkas, o miegoti su viršininku jai griežtai nepriimtina – tai buvo vienas iš daugybės nedidelių froidiškų kompleksų, įgytų sunkioje vaikystėje, su kuriais reikėjo susigyventi.
– Kai tik nueisi su manimi į pasimatymą, mes būtinai pakalbėsim apie algos pakėlimą, – toliau žaidė Filas.
– Aha, kurgi. – Medė nusijuokė. – Klausyk, atidirbsiu rytoj, jeigu nori. Šiandien man buvo paskutinė sezono pamaina gelbėtojų stotyje, – pridūrė, nusprendusi griebti jautį už ragų.
Ji nežinojo, kaip ilgai dar nelis ir neatslūgs jos ryžtas.
Dėdamas nešvarias stiklines į indaplovę, Filas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.
– Nėra reikalo atidirbinėti, Med, – atsakė, kaip ji ir tikėjosi. – Gali eiti.
Nors Filas nuolat flirtuodavo, visais kitais aspektais buvo puikus viršininkas.
– Ačiū,
