abejo.
Drakas linktelėjo.
– Ir kas iš to? Esate įjunkusi į Solitaire?
– Įjunkusi į?..
– Solitaire, – ramiai atsakė jis. – Žinote. Kortų žaidimas.
Ji pažvelgė į jį lyg į kvailį ar dar blogiau; Drakas norėjo nusijuokti. Geras ženklas, atsižvelgiant į tai, kad noro juoktis nejuto nuo to prakeikto skambučio vidurnaktį.
– Ne, – šaltai atkirto ji. – Nesu įjunkusi į Solitaire.
– Tai gal į Hearts?
Administratorė išmintingai atsitraukė. Amerikietė žingtelėjo į priekį. Juos teskyrė keli centimetrai, ji stovėjo taip arti, kad jis pastebėjo, jog jos akys tamsiai mėlynos spalvos.
– Tai, – išdidžiai pasakė ji, – verslo kelionė. Paskutinės minutės verslo kelionė. Bilietai į vietas pirmojoje klasėje buvo parduoti. O man reikia į svarbų susitikimą.
Šįkart jos intonacija buvo keista.
Drakas buvo nė nepasivarginęs nusiskusti; spėjo tik nusiprausti po dušu ir apsivilkti išblukusius džinsus bei melsvus marškinius, kurių rankoves paraitojo iki alkūnių, o viršutinę sagą paliko atsegtą. Jis avėjo senus nepaprastai patogius mokasinus, o ant riešo segėjo Patek Phillipe laikrodį – pirmą daiktą, kurį įsigijo uždirbęs pirmąjį milijoną eurų, – ir tik todėl, kad anksčiau turėtą jis pavogė, o kitą dieną, apimtas paaugliškos kaltės, išmetė į Tibrą.
Kitaip tariant, Drakas buvo apsirengęs paprastai, bet nepigiai. Moteris, vilkinti Armani kostiumėliu, turėtų tai pastebėti. Jis rezervavo ne vieną, o dvi brangias vietas. Sudėjus viską krūvon ji galėtų apibūdinti jį kaip vyrą, turintį daug pinigų, daug laisvo laiko ir jokio tikslo gyvenime, tuo metu ji – verslo pirmūnė, ar kaip ten vadina tokias moteris.
– Ar suprantate, kodėl ta vieta man tokia svarbi?
Drakas linktelėjo.
– Puikiai, – atsakė jis šyptelėdamas. – Ji jums svarbi, nes jos norite.
Moteris užvertė akis.
– Dieve mano, koks skirtumas? Ta vieta tuščia.
– Ji nėra tuščia.
– Po velnių, sėdės kas nors ten ar ne?
– Ar ne, – pasakė jis ir laukė.
Ji dvejojo. Pirmą kartą nuo tada, kai priėjo prie jo. Dėl to ji ūmai pasirodė pažeidžiama, panašesnė į moterį nei į automatą.
Drakas taip pat ėmė dvejoti.
Dvi vietas jis užsisakė dėl privatumo. Kad niekas netrikdytų minčių, kol jis galvos, kaip susitvarkyti su tuo, kas laukė priešaky. Kad nebūtų žmogaus, su kuriuo tektų patirti įprastus: Sveiki, kaip laikotės, argi naktiniai skrydžiai nėra kančia?
Drakas nebuvo tam nusiteikęs; tiesą sakant, jis retai būdavo nusiteikęs dalytis savo erdve su kitais.
Vis dėlto galėtų pakentėti.
Moteris jam nepatiko, na ir kas? Ji turėjo rūpestį. Jis – sprendimą. Galėjo ištarti: Va bene, signorina3. Galite sėdėti šalia manęs.
– Žinote, – pasakė ji tyliu, įsiūčio kupinu balsu, – vyras, manantis esąs geresnis už visus kitus, kažkodėl kelia pasibjaurėjimą.
Administratorė, spėjusi atsitraukti kone per pusmetrį, išleido į dejonę panašų garsą.
Drakas pajuto, kaip įsitempė visi kūno raumenys. Jei tik tu būtum vyras, – pamanė jis ir akimirką įsivaizdavo, kaip malonu būtų kumštelėti tiesiai į tą pakeltą smakrą…
Tačiau ji buvo ne vyras, todėl jis galėjo pasielgti tik vienaip: nešdintis iš ten po velnių, kol nepadarė ko nors, dėl ko vėliau gailėtųsi.
Drakas atsargiai pasilenkė prie stalo, ant kurio stovėjo nešiojamasis kompiuteris, išjungė jį, įdėjo į dėklą, užsegė šį ir užsimetė rankeną ant peties. Paskui žengė pirmyn; moteris atsitraukė atgal. Jos veidas buvo išbalęs.
Ji buvo išsigandusi. Suprato nuėjusi per toli.
Gerai, – niūriai pamanė Drakas, nors iš dalies suvokė persistengęs.
– Galėjote tyliai prie manęs prieiti, – prakalbo jis balsu, versdavusiu verslo priešininkus pulti ant kelių, – Ir pasakyti: Turiu rūpestį ir būčiau dėkinga, jei padėtumėte.
Į jos veidą grįžo spalva, raudonomis liepsnomis užplūsdama aukštus skruostikaulius.
– Aš būtent taip ir pasielgiau.
– Ne. Tikrai ne. Jūs pasakėte man, ko norite. O paskui – ką aš turėčiau dėl to padaryti. – Drakas suspaudė lūpas. – Deja, sinjorina, toks elgesys buvo netinkamas. Man nusispjaut, ko jūs norite, toje vietoje jūs nesėdėsite.
Jai atvipo žandikaulis.
Velnias. Ar galėjo būti kitaip? Ar jis tikrai ką tik pasakė tuos kvailus ir apgailėtinus žodžius? Ar ji privedė jį iki to?
Judinkis, Valenti, – paragino save Drakas ir jau ketino eiti…
Tačiau moteris nusijuokė. Nusijuokė! Jos išgąstis užleido vietą juokui.
Drako veidas užsidegė dėl pažeminimo.
Atsilyginti tebuvo vienas būdas, ir jis juo pasinaudojo.
Drakas peržengė paskutinį juos skyrusį centimetrą. Jo akyse ji tikriausiai pastebėjo kažką ryškaus ir tvilkančio lyg ledas, nes liovėsi juokusis ir greitai žengė dar vieną žingsnį atgal.
Per vėlu.
Drakas ištiesė ranką. Piršto galiuku perbraukė jai lūpas.
– Galbūt, – tyliai pratarė jis, – galbūt jei mainais būtumėte man pasiūliusi ką nors įdomaus…
Jis apglėbė ją, kilstelėjo prie liekno ir raumeningo savo kūno ir įsisiurbė jai į lūpas taip, tarsi jos būtų jam priklausiusios, tarsi jis būtų Romos princas tais laikais, kai Roma valdė pasaulį.
Drakas girdėjo pritildytą moters šūksnį. Girdėjo, kaip aiktelėjo administratorė.
Paskui girdėjo tik venomis pulsuojančio kraujo tvinksėjimą ir jautė jos burną, saldžią karštą burną…
Ji jam trenkė. Smarkiai. Stebėtinai smagiai užsimojo į šonkaulius. Jos kumštuko dūris prilygo įsiūčiui, kurį pakėlęs galvą išvydo jos akyse.
– Malonaus skrydžio, sinjorina, – pasakė
Gerai, panele (it.).
