tarpkojį.
Antras skyrius
Ana žingsniavo per sausakimšą terminalą tokia įsiutusi, kad vos matė, kur eiti.
Nepakenčiamas paršas! Kvailas mergišius!
Trenkti jam buvo per maža.
Reikėjo iškviesti policininkus. Būtų suėmę jį. Apkaltinę… seksualiniu užpuolimu…
Na, gerai.
Bučinys – ne seksualinis užpuolimas. Tai buvo bučinys. Nepageidautas, todėl viso labo nusižengimas…
Tiesa, to, ką patyrė jos lūpos, niekas nepavadintų paprastu bučiniu.
Tos tvirtos šiltos lūpos. Stangrus aukštas kūnas. Įtempta raumeninga ranka, apglėbusi ją taip, lyg ji būtų prizas…
Arba jo nuosavybė.
Ją nutvilkė įsiūtis. Juk tai tikrai įsiūtis, ar ne?
Tikrai, po velnių.
Išties, reikėjo ne vien jam žiebti.
Kur vartai? Nuo kelioninio krepšio ir portfelio maudė pečius. Smailiakulniai spaudė pėdas. Kodėl, po paraliais, jai neužteko sveiko proto persiauti plokščiapadžiais bateliais? Avėdama smailiakulnius ji vaikšto į teismą. Tyčia. Jie tapo jos uniformos dalimi. Įliemenuotas kostiumėlis su priderintais smailais kulnais. Ana suprato, kad toks įvaizdis tiko kovojant su galingais ir įtakingais prokurorais, kurie akivaizdžiai manė, jog moteris gynėja, o dar pavarde Orsini, bus lengvai perprantama.
Labai ačiū, bet ji tikrai nėra lengvai perprantama, ir norėjo, kad taip ir liktų.
Tačiau bateliai netiko skubėti per oro uostą. Kur, po galais, tie vartai?
Priešingoje pusėje, štai kur.
Ana sudejavo, apsigręžė ir ėmė bėgti.
Kai pasiekė reikiamus vartus, į lėktuvą jau buvo sodinami keleiviai. Ji stojo į lėtai slenkančių keleivių eilę. Jos plaukai buvo išsipešę iš vėžlio kiauto segtuko, sruogos draikėsi aplink veidą ir lipo prie prakaitu išrasojusios odos.
Ana pakreipė rankinį lagaminą, pasirausė priekinėje kišenėje ir išsitraukė įlaipinimo taloną. Jos vieta buvo lėktuvo gale, o anot įkyriai žvalaus per garsiakalbius sklindančio balso, ta dalis jau buvo įlaipinta.
Puiku.
Ji tiek vėlavo, kad patogiausios dėtuvės virš galvų jau bus pilnos.
Ačiū, pone Mergišiau.
Anos eilė judėjo šaltos melasos, lašančios nuo šaukšto, greičiu.
Jam, be abejo, tokių rūpesčių nekils. Pirmosios klasės keleivių lagaminams skirta daug vietos. Šiuo metu jis tikriausiai jau sėdi laikydamas taurę vyno, kurią atnešė palydovė, besiseilėjanti dėl gražaus keleivio – juk dėl taip atrodančio vyro seilėtųsi daugybė moterų.
Aukštas. Tamsaus gymio. Tamsių akių, įrėmintų tankiomis blakstienomis. Tvirtų žandikaulių. Veido ir kūno, prilygstančio Romos imperatoriui.
Ir atitinkamo elgesio.
Štai kodėl jis galės prijungti kompiuterį prie maitinimo lizdo, o ji ne…
Ana įkvėpė. Ne. Tikrai ne. Ji apie tai negalvos!
Susikaupk, – paliepė sau. – Pamėgink prisiminti, kas rašoma tuose pageltusiuose milijono metų senumo dokumentuose, kuriuos įteikė tėvas.
Ei, juk nėra taip, kad nebūtų jų skaičiusi…
Gerai. Ji jų neskaitė. Ne visai. Prieš nuskenuodama į kompiuterį peržvelgė juos, bet seniausi daugiausia rašyti ranka. Itališkai. O jos italų kalbos žinios apsiribojo ciao, va bene ir saujele vaikystėje išmoktų žodžių, kurie mandagioje draugijoje netoli tenuvestų.
Nesibaigianti eilė artinosi prie vartų.
O, kad ji būtų turėjusi daugiau laiko ne vien perskaityti užrašams, bet ir pasiruošti skrydžiui. Ana būtų skridusi pirmąja klase, ne ekonomine, leidusi už bilietus sumokėti tėvui, nes jis – vienintelė priežastis, dėl kurios ji ėmėsi šio tuščio reikalo.
Cezaris galėjo sau leisti sumokėti pačią absurdiškiausią sumą už kelionę pirmąja klasę.
Ana anaiptol. Negalėjai patogiai skristi už uždarbį, gaunamą atstovaujant daugiausia neturtingiems klientams.
O pirmojoje klasėje tikrai patogu. Kartą teko ja skristi – kai išlaikė kvalifikacinius teisininkės egzaminus, broliai padovanojo dviejų savaičių trukmės kelionę į Paryžių.
– Jūs išprotėjot, – pasakė ji tuomet verkdama iš džiaugsmo ir dalydama Rafui, Dantei, Falkui ir Nikolui ašaras bei bučinius.
Be to, jai teko skristi privačiu, broliams priklausančiu reaktyviniu lėktuvu. Žmogau, ten tai patogumas…
– Prašyčiau įlaipinimo taloną.
Ana atkišo savąjį.
– Dėkoju, – pasakė darbuotoja. Savaime suprantama, žvaliai.
Ana dėbtelėjo į ją.
Nėra ko džiūgauti dėl septynių valandų, kurias teks praleisti spaudžiantis lyg ančiuviams aliuminio skardinėje.
Tiesa, jai patiko skristi ekonomine klase. Taip elgėsi paprasti žmonės, o ji visą gyvenimą, visus dvidešimt šešerius metus, praleido stengdamasi gyventi kaip jie.
O tai nelengva, kai tavo senis – la famiglia donas.
Tiesiog ekonominė klasė turi savų trūkumų, – pamanė Ana rampa slinkdama lėktuvo link. Nėra maitinimo lizdų kompiuteriams ir ne tik.
Pavyzdžiui, tas skrydis į Vašingtoną, kai greta sėdėjęs vaikinas tikriausiai buvo išsimaudęs česnake. Arba skrydis į Čikagą, kai ji buvo įsprausta tarp mamos su verkiančiu kūdikiu vienoje pusėje ir tėčio su rėkiančiu dvimečiu kitoje.
– Gal norite sėdėti greta? – paslaugiai sučiulbėjo tada Ana.
Ne. Jie nenorėjo. Paaiškėjo, kad juodu keliavo atskirai, o koks sveiko proto žmogus norėtų padvigubinti rėkiančių vaikų, besistengiančių visus aplinkinius privesti prie vaikžudystės, keliamą malonumą?
Viena palydovė jos pasigailėjo ir persodino į tuščią sėdynę. Vienintelę tuščią sėdynę.
Deja, ji buvo prie pat tualetų.
Lėktuvui nusileidus nuo Anos tvoskė tuo, kas nuleidžiama tuose karsto dydžio kambarėliuose.
O gal net prasčiau.
Iš esmės skridimas ekonomine klase buvo panašus į gyvenimą. Ne
