arti neturėtų būti sudėtinga, – mąstė Olivija, gurkšnodama arbatą ir žvelgdama į uostą tolumoje. – Juk vis dėlto jis guli intensyviosios terapijos skyriuje, kur leidžiami tik šeimos nariai (tai reiškė atsitiktinį motinos, gyvenančios kelių valandų atstumu į šiaurę nuo miesto, apsilankymą), tad jie tikrai nesitikės išsamios informacijos apie jo būklę. Paskambinsiu vienam iš partnerių ir atgrasysiu nuo noro aplankyti.
Olivija pajuto bundant kaltės jausmą: Ksanderio draugai turėjo teisę žinoti, kaip jis laikosi, ir jį lankyti, tačiau bet koks nerūpestingas komentaras galėjo iškelti klausimų, kurių nebuvo pasiruošusi atsakyti. Ji nenorėjo išbaidyti savo laimės.
Nors ir dvejais metais per vėlai, Ksanderio amnezija suteikė jai antrą progą ir šįkart pasižadėjo jį atsikovoti. Vylėsi, kad jiems pavyks atkurti puoselėtą meilę. Šiandien jis nubudo jos ilgėdamasis, tad reikėjo tikėtis, kad dabar jiems pavyks sukurti naują gyvenimą kartu.
Ksanderis šimtąjį kartą šįryt pažvelgė į palatos duris. Olivija turėtų netrukus pasirodyti. Po karštos diskusijos su gydytoju Tomu apie perkėlimą į reab ilitacijos centrą (kurią Ksanderis laimėjo, griežtai atsisakydamas tai daryti), buvo nuspręsta jį išleisti namo rytoj, galbūt net ir šiandien. Vyras skambino Olivijos paliktu telefonu (jo telefonas ir kompiuteris buvo negrįžtamai sugadinti avarijoje) paprašyti atvežti drabužių, tačiau ji neatsiliepė nei namų, nei savo mobiliuoju telefonu.
Jeigu prireiks, mielai grįš ir su pižama – taip smarkiai troško į namus, kurių stogą tikinosi matąs pro ligoninės langą. Šis vaizdas leido pajusti nematomą ryšį su Olivija, šiai nebūnant šalia.
Atsibudo prieš tris savaites, tačiau iki šiol atsiminė ją tą rytą, nerimą jos nuostabiai gražiame veide ir norą patikinti, kad viskas bus gerai, bet tada užmigo, sugebėjęs tik nusišypsoti. Dėl to buvo kalta nelemta galvos trauma, kuri ne tik pasiglemžė šešerių metų prisiminimus, bet ir visą energiją: kartais jam būdavo sunku suregzti normalų sakinį. Visi terapeutai kartojo, kaip puikiai jis sveiksta, bet to buvo negana. Ir nebus, kol atsiminsiu, koks buvau prieš nelaimę.
Ksanderis negalėjo sulaukti grįžimo namo – galbūt pažįstama aplinka padės greičiau pasveikti. Ironiškai šyptelėjo savo atspindžiui lange. Bent jau viena tikra jo savybė išliko nepakitusi – tai nekantrumas.
Vyras pajuto kažką stovint tarpduryje ir plačiai nusišypsojo, išvydęs Oliviją. Visą kūną užliejo šiluma ir ramybės jausmas, visuomet jį apleisdavęs žmonai išėjus.
– Atrodai laimingas, – tarė Olivija, pabučiavusi skruostą.
Jos prisilietimas buvo lengvas, lyg drugelio, ir tai pažadino troškimą. Galbūt šiuo metu jis nebuvo geriausios fizinės formos, tačiau kūniški poreikiai niekur nedingo. Jųdviejų santykiai visuomet buvo stiprūs ir fiziški, jis nekantriai laukė jų pratęsimo. Ir vėl tas nekantrumas, – nusijuokė mintyse. – Bet nėra kur skubėti.
Jis nuleido kojas per lovos kraštą.
– Gal šiandien mane išleis namo. Skambinau tau…
– Šiandien? Tikrai?
Ar jam tik pasirodė, kad jos šypsena suvaidinta? Ksanderis nuvijo šią mintį šalin: žinoma, kad ji irgi džiaugiasi. Kodėl gi ne?
– Gydytojas Tomas atliks keletą galutinių testų, jei rezultatai bus patenkinami, popiet galėsiu grįžti namo.
– Puikios naujienos, – atsakė Olivija. – Atvešiu tau drabužių.
Ksanderis pagriebė jos ranką.
– Vos atėjai, o jau nori mane palikti? Dar pabūk.
Olivijos pirštai apsivijo jo delną ir jis pabučiavo jos krumplius. Ksanderis pastebėjo, kaip jos kūnu nuvilnijo šiurpuliukas, pirštai tvirčiau susigniaužė, išsiplėtė vyzdžiai ir nuraudo skruostai.
– Pasiilgstu tavęs, – pasakė paprastai ir atidžiau nužvelgė ranką delne. Jos nagai buvo trumpi ir praktiški ir, nors Olivija stengėsi kruopščiai juos nugrandyti, ant odos buvo matyti dažų dėmių. Tai privertė jį nusišypsoti. – Matau, vis dar tapai. Gera žinoti, kad kažkas lieka nepasikeitę.
Ji prikando lūpą ir nusisuko, tačiau akyse atsispindėjo emocija.
– Live?
– Mmm?
– Ar viskas gerai?
– Žinoma, gerai. Tik jaudinuosi, kad teks tave vežti namo šitaip apsirėdžiusį, – atsakė Olivija ir, išlaisvinusi ranką, menkinančiai dūrė pirštu į jo dryžuotą pižamą. – Ir taip, vis dar tapau, nes tai mano kraujyje. Visuomet buvo ir bus.
Buvo patenkinta jo juoku, išgirdus tą dažną atsakymą, ir pagaliau pasirodė labiau atsipalaidavusi.
– Keliauk jau, bet greitai grįžk, gerai?
– Žinoma, pasistengsiu paskubėti, – tarė ji ir pasilenkė pabučiuoti kaktą.
Ksanderis atsirėmė į pagalves ir akimis nulydėjo Oliviją iš palatos. Kažkas ne taip, tačiau kas? Dienų dienas šnekėjomės apie grįžimą namo, bet staiga ji pradėjo bijoti? – mąstė jis. – Visai įmanoma. Galbūt ji jaudinasi dėl mano grįžimo į kasdienybę. Juk visuomet buvo linkusi dėl visko nerimauti. Turbūt dėl to, kad buvo vyriausia iš keturių vaikų, augusių fermoje be motinos. Mano Livė visada stengiasi, kad viskas būtų kuo geriausiai.
Vesdamas ją, prisižadėjo sau niekuomet jos neapsunkinti ir netapti papildomu rūpesčiu. Net ir dabar nenorėjo apkrauti jos savo sveikatos bėdomis ir buvo nusiteikęs kuo greičiau pasveikti, kad tik Olivijai nereikėtų nerimauti.
– Viskas bus gerai, – pratarė garsiai ir susilaukė keisto žvilgsnio nuo savo palatos draugo.
Olivija nuskubėjo į stovėjimo aikštelę ir įsėdo į automobilį. Rankos drebėjo užvedant variklį, tad stabtelėjo, prieš užsisegdama diržą ir įjungdama pavarą.
Jis grįš namo. Juk tik to ir troško, tad kodėl tai sužinojusi panoro sprukti kaip išgąsdintas zuikis? Žinojo, kodėl. Tai reiškė, kad pagaliau turės pamatyti, kaip jis gyveno po to, kai ją paliko, turės paimti raktus, kuriuos ligoninės personalas perdavė kartu su kitais per avariją turėtais daiktais (tarp kurių buvo ir jo kruvini drabužiai) ir keliauti į jo namus paimti daiktų.
Olivija pripažino, kad surinkti jo daiktus, kuriuos paprastai rastų namie (drabužius ir tualeto reikmenis, nes tik juos jis pasiėmė išeidamas), vertėjo kur kas anksčiau. Dabar privalėjo susikaupti ir pasiryžti įžengti į jo naują gyvenimą. Bent jau skyrybų dokumentuose buvo nurodytas adresas, – pagalvojo sau, važiuodama nuo Ouklando miesto ligoninės iki gyvenamųjų namų kvartalo Parnelyje, kur Ksanderis nuomojosi butą.
Sustojo vienoje iš jam skirtų automobilių statymo vietų ir liftu pakilo į viršutinį aukštą. Rakindama duris koridoriaus gale, tikėjosi kažką už jų išvysti. Bet laukė nusivylimas.
Olivija pasijuto atsidūrusi interjero žurnalo fotosesijoje: viskas buvo tobulai suderinta ir išdėliota, tačiau nesijuto charakterio. Tikrai neatrodė, kad kažkas čia gyventų. Namams trūko jo asmenybės,
