Vila ir Robis. Prakeikimas. Na gerai, gal ir neišdygo, galbūt atėjo, bet jis buvo toks įsijautęs, kad nepastebėjo. Šiaip ar taip, jį sutrukdė labai ne laiku. Knietėjo į ką nors trinktelti.
– Keite, džiugu matyti, kad jau susipažinai su Skotu, – tarė Vila. Atrodė laiminga ir susijaudinusi. – Bet jo tarp tavo klientų nebus. Jis užkietėjęs „Žaliojo rifo“ viengungis!
Skotas net krūptelėjo. Toks apibūdinimas tiko homoseksualui arba mergišiui. Robis užjaučiamai paplekšnojo jam per nugarą.
Keitė negalvotų, kad jis homoseksualus. Tik ne po pokalbio, kurį tie du pertraukė.
Kita vertus… mergišius? Šito nepaneigsi, tačiau moteris, kurios tikėdavosi su juo rasti ilgai ir laimingai, jis įspėdavo pats. Mokėjo gražiai supažindinti jas su taisyklėmis, užtikrinančiomis, kad abiem bus smagu. Iki atsisveikinimo. Jam nereikėjo, kad draugai baidytų nuo jo potencialias suguloves, kai dar nesulaukė net pirmojo bučinio.
– Gal likime prie tiesiog viengungio, Vila, – iškošė pro sukąstus dantis.
Aiškiai nesupratusi užuominos ji paklausė:
– Argi nesi užkietėjęs viengungis? Juk tavęs nedomina niekas, kas peržengia draugų su privalumais ribas? Žinoma, čia nieko blogo.
Skotas be žado stebeilijo į draugę. Šalia Robis atsiduso, tarsi žadėdamas nesijuokti. Keitė stovėjo prikandusi lūpą, tokia pačia mina kaip ir Robis.
– Po to, kas nutiko Sekminių saloje… – Vila staiga nutilo ir skaisčiai nuraudo.
Skotas vis dar spoksojo sustingęs, melsdamasis, kad ji neužbaigtų sakinio.
– Na, ką gi. Keitė geriausia teisininkė šeimos reikalais Sidnėjuje ir nuostabi, miela, užjaučianti…
– Ačiū, Vila, – ramiai pertraukė Keitė. – Bet aš dar ne šventoji.
Vėl pradėjęs kvėpuoti Skotas pastebėjo, kad jos aukšti skruostikauliai raustelėjo – ir ne gražiai, o pribloškiančiai. Jis privalo atgauti pusiausvyrą ir grįžti prie sumanymo.
Skotas kaip sąmokslininkas palinko prie Vilos ir sušnabždėjo:
– Girdėjau, kad Keitė Rubiko kubo čempionė.
Keitė vos nepaspringo juoku.
Dėl to Skotas jos troško dar labiau. Reikėjo ją iš čia išsivesti. Galbūt į terasą, į atokų kamputį, kurį, kaip žinojo iš patirties, nuo pašalinių akių saugojo didelis vazoninis augalas.
Deja, pasigrobti Keitę jam sutrukdė kita sena draugė iš „Žaliojo rifo“. Eimė. Ji žengė tiesiai tarp jų – Eimė visada užsitikrindavo, kad bus pastebėta, o jai iš paskos atkaukšėjo ir jos kambariokė Džesika. Džesikos Sekminių saloje nebuvo, bet ji jau spėjo su visais susipažinti.
Sumanymas pakibo ant plauko, tačiau jis neprarado vilties. Tereikia pusvalandžio ir Keitė bus jo.
Eimė pakštelėjo jam į skruostą ir tuoj pat apkabino Keitę.
– Keite! – sucypė. – Šimtas metų.
Keitė nusijuokė.
– Tiksliau dvi savaitės. Tą vakarą „Lapėje“ išgėrei ne taip ir daug. Neprisimeni?
Kokia čia velniava? Nejaugi jis vienintelis nepažįsta Keitės? Na, gal ir nevienintelis – Vilos brolis Lukas Singapūre. Čia kažkoks „Žaliojo rifo“ sąmokslas? Ar galiausiai pasirodys Šantalė ir Brodis? Kažin ar jis susitvardytų. Įsivaizdavo, kaip Brodis prieina, kaip pasiglemžia dar vienos jo moters širdį…
Ne, Keitė nėra jo moteris.
Dabar apsikabino Džesika ir Keitė. Jis nieko nebesupranta. Net ir Džesika pažįsta Keitę?
– „Lapėje“ naujas martinis.
Keitės skruostai vėl raustelėjo.
– Smulkmenas galėsime aptarti vėliau, – tarė ir teatrališkai nusipurtė.
Skotas privalėjo išgirsti tą istoriją.
– Nemėgsti martinių? – pasiteiravo ir tą pačią akimirką Vila, Eimė ir Džesika pratrūko kvatotis.
Jis atsisuko į Robį, bet tas tik gūžtelėjo pečiais, tarsi sakydamas manęs neklausk.
– Purvinųjų martinių, – pridūrė Eimė. – Kuriais ją vaišino Barnabas, mano senas priešas, tą patį vakarą buvęs „Lapėje“. Šviesiaplaukis, mėlynakis gražuolis Barnabas. Jis manosi esąs Dievo dovana rinkodarai. Ir moterims. Iš dalies, tiesa, bet Keitei ši taisyklė negalioja.
Keitė juokdamasi papurtė galvą, mėgindama pakeisti temą.
– Čia svarbiausia, kaip jis pasakė „purvinasis“, – įsikišo Džesika imdama taurę punšo. – Viena, kai tavęs klausia, ar norėtum purvinojo martinio, ir visai kas kita, kai tavęs paklausia: Ar mėgsti išsipurvinti, mažute? Po tokios frazės susilydytų bet kuri, bet tik ne Keitė.
Merginoms vėl pratrūkus juokais Keitė ranka užsidengė akis.
Robis aiškiai būtų prasmegęs skradžiai žemę.
– Rimtai?
Vila pakštelėjo jam į skruostą.
– Ne visi vyrai tokie subtilūs kaip tu, Robi.
Robis atsisuko į Skotą.
– Ar kada esi pasakęs ką nors panašaus?
– Ne, ir po reakcijos, kurios sulaukė Barnabas, vargu ar kada ryšiuos. Nors kažkada jaunystėje prisidariau gėdos mestelėjęs dvynėms komentarą apie ménage a trois1.
Džesika išpūtė akis.
– Dvynėms? Ta prasme… ménage a trois? Čia kažkoks kokteilis?
– Kokteilis, – patikino Skotas. – Ir, pasirodo, labai skanus, nes užsisakiusios atrodė labai laimingos. – Krenkštelėjo vaidindamas, kad susigėdo. – Turiu galvoje gurkšnodamos.
– Jos užsisakė tik kokteilių ar kartu ir tave? – pasipiktinusi sumirkčiojo Eimė.
Skotas nusišypsojo. Šią tingią, plačią šypsenėlę pasilaikydavo flirtui su moterimis, kurios niekada neatsidurs jo lovoje.
– Džentelmenas negali išduoti damų paslapčių.
Eimės akyse kažkas pasikeitė. Sunerimo? Tačiau ji persimainė taip greit, kad pasirodė, jog pasivaideno, ir netrukus ji jau juokėsi kartu su visais.
– Šiaip ar taip gana kalbų apie jaunystę. Jei teisingai suskaičiavau, tau dvidešimt septyneri – vos metais vyresnė už mane, tad noriu patikinti, kad vis dar laikau save jaunu.
Staiga
