kartą viskas bus kitaip nei vakarėlyje, kai aistra užklupo ją nepasirengusią. Šiandien pasiruošusi. Tiesiai šviesiai jam pasakys, kad nėra laisva – ačiū, bet ne.
– Keite? – paragino Debė. – Ar atšaukti pietus?
Keitė atsisėdo tiesi kaip styga.
– Ne, viskas gerai. Su ponu Naitu užtruksiu vos penkias minutes, o paskui dar spėsiu suvalgyti vištieną su pupelių salotomis, – linktelėjo patenkinta. – Gal galėtum atnešti Makmeihono bylą? Noriu dar kartą ją peržiūrėti dėl skyrybų kompensacijos, kol neatvyko abi šalys.
– Mhmm. Skyrybų kompensacija… tai štai kaip dabar vadinamas Trečiasis pasaulinis karas?
Skotas mokėjo elgtis su moterimis, tad į Keitės biurą įžengė su gėlėmis rankoje. Nieko įmantraus. Paprastos gerberos, kurios turėjo perduoti žinutę aš pats toks žavus, kad galiu apsieiti ir be rožių.
Tačiau padavus gėles Debei, jos veide nekrustelėjo nei raumenėlis.
– Gaila, kad išleidai tiek pinigų gėlėms, kai tau skirtos vos penkios minutės.
– Jos ne Keitei, – tarė jis. – Jos tau.
– Šiaip ar taip… – pasakė Debė, tačiau Skotas pastebėjo, kaip sužibo jos akys. – Jos susitikimas truputį užsitęsė. Prisėsk, jei žadi palaukti.
Skotas įsitaisė taip, kad per stiklinę sieną matytų susirinkimų kambarį. Viduje buvo ji. Keitė.
Sėdėjo prie ilgo stalo, atsukusi jam nugarą. Šalia sėdėjo šviesaus gymio moteris, apsirengusi žaliai. Ji atrodė labai prabangiai. Turbūt klientė. Kitoje stalo pusėje sėdėjo teisininko įsikūnijimas. Juodas kostiumas su dryželiais, balti marškiniai, konservatyvus kaklaraištis. Šalia Dryžuotojo sėdėjo kitas, kiek per daug pasikaitinęs saulėje. Marškinių apykaklė prasegta, ant krūtinės masyvi, auksinė grandinė. Auksinė Grandinė ant rankų laikė mažą gauruotą šuniuką, kurį vis glostė.
Visi keturi – penki, jei skaičiuosime šunį – vis purtė galvas, retkarčiais linktelėdavo ir nuolat kažką mosikavo. Vienu metu Keitė pavargusi pasitaisė į uodegą surištus plaukus. Skotui norėjosi ją paliesti.
Nemalonu prisiminti, bet vienintelis prisilietimas, kurio jis sulaukė šeštadienio vakarą, buvo rankos paspaudimas. Kas jam darosi?
Staiga Keitė atsistojo, rankomis atsirėmė į stalą ir palinko į priekį. Tikriausiai kažką įrodinėjo. Vilkėjo kreminį kostiumėlį su sijonu. Jis puikiai jai tiko.
Skotui taip stebint nuostabų Keitės užpakaliuką ji dar truputį palinko į priekį ir sijonas sekundėlei pakilo dar aukščiau, tačiau tiek užteko, kad jis pastebėtų nėriniuotas… oho… prisegamąsias kojines.
Ji dėvėjo prisegamąsias kojines.
Kraujas staiga plūstelėjo į kirkšnis ir Skotui teko sukąsti dantis, kad neišleistų nei garso.
Prisegamosios kojinės!
Prisegtos prie kojinių diržo? Prie korseto? Koks skirtumas?
Tik jai atsisėdus Skotas suprato, kad buvo sulaikęs kvapą, ir dabar lėtai iškvėpė.
Jis prisivertė nusukti žvilgsnį į šalį, kol nepradėjo seilėtis. Auksinė Grandinė pabučiavo šuniukui į nosį, nenuleisdamas akių nuo žmonos kitoje stalo pusėje.
Panašu, kad Blondinę tai papiktino. Visai suprantama – atrodė bjauriai. Ji pašoko ant kojų ir suspigo taip garsiai, kad jos balso nesulaikė net stiklinė siena. Po akimirkos stovėjo visi. Jie mosikavo, rodė pirštais, Blondinė netgi treptelėjo koja, tačiau Keitė tuoj pat parodė jai, kad susitvardytų. Pati šiame chaose atrodė visiškai rami. Dryžuotasis taip pat mėgino raminti Auksinę Grandinę, bet jį aplojo šuo.
Pasigirdo šūksniai. Globa, atostogos, pamiršai paimti. Jie keikėsi taip garsiai, kad nuraudo net Skotas.
Jis priblokštas atsisuko į Debę. Ar ji neturėtų skambinti policijai, kol kas nors iš tiesų nepradėjo mojuoti kumščiais? Tačiau ji ramiai sėdėjo prie kompiuterio. Vadinasi, tokios situacijos – Keitės kasdienybė? Ar dėl to ji atrodė tokia ciniška Vilos vakarėlyje?
Skotas vėl įsiklausė į riksmus už stiklinės pertvaros. Kova dėl globos? Tikriausiai… Abiem pusėms, ko gero, truputį per trisdešimt. Vaikai turbūt maži. Kiek vaikų jie galėtų turėti?
Įdomu, kaip dėl globos būtų kovęsi jo tėvai? Jei tik būtų pasiryžę tokiam neoriam sprendimui kaip skyrybos. Senų giminių sąjunga, bendras turtas. Bet jis niekada nematė tėvų besibučiuojančių ar bent susikibusių už rankų. Jųdviejų sąjunga buvo pernelyg tobula, kad pripažintų, jog tai klaida.
Visgi, net jei būtų nusprendę išsiskirti, kažin ar šitaip peštųsi dėl globos. Bent jau dėl jo. Būtų šaltakraujiškai sudarę lankymo tvarkaraštį. Jį paimtų ir parvežtų taksi.
Vyresniojo brolio globa visai kas kita. Tobulo sūnaus taikiai nepasidalytų. Galbūt dėl to jie liko drauge, žinojo, kad negalės padalyti jo pusiau?
Gerai, kad susitikimų kambario durys atsivėrė nutraukdamos jo mintis.
Pirmoji išėjo Auksinė Grandinė su šuneliu rankose. Jis kažką piktai aiškino savo teisininkui. Dryžuotasis laikė klientą už rankos, meistriškai vengdamas šunelio nasrų. Keitė dar kelias minutes šnektelėjo su Blondine, bet galiausiai išėjo ir jos. Keitė linkčiojo, raudonos lūpos užjaučiamai sučiauptos.
Pastebėjus Skotą Keitės skruostai skaisčiai suliepsnojo, tačiau visas jos dėmesys buvo sutelktas į klientę.
– To nepakaks, – tarė Blondinė. – Jis nuolat grąžina ją per vėlai. Jei tai nesiliaus, reikalausiu daugiau pinigų. Taip jam ir pasakyk, Keite.
Keitė sušnabždėjo kažką paguodžiamo ir išlydėjo ją pro duris.
Tuomet stojo tyla.
Debė pažvelgė į Skotą. Kilstelėjo antakius. Jos akyse vėl blykstelėjo kibirkštėlės.
Skotas taip pat kilstelėjo antakius. Neįtikėtina ir kartu žavu, kaip puikiai Keitė tvarkėsi su tokiomis bjaurystėmis. Taip pat neįtikėtina, kad mažas šunelis gali būti toks aršus. Nuo jo reikėtų saugoti net pitbulį.
Keitė grįžo ramiai šypsodamasi. Tikra savo srities žinovė.
– Skotai, – tarstelėjo tiesdama jam ranką.
Skotas ją spustelėjo.
– Keite, – tarė linksmai. Prieš keturiasdešimt aštuonias valandas jie ruošėsi pasimylėti, o dabar turėjo tenkintis rankos paspaudimu.
Ne. Tiesiog… ne.
Keitė parodė į kabinetą šalia susitikimų kambario. Skotas nuėjo pirmas, atidarė sunkias, medines duris ir sustojęs viduje apsižvalgė. Kilimu išklotos grindys, masyvus stalas, o už jo didelis tamsinto stiklo langas į išorinį pasaulį. Kitas langas žvelgė į vidų – per jį Skotas matė, kaip
