trinktelėjo letena į duris ir suurzgė.
Bleikas atsišliejo į turėklus. Šuo tarsi prašėsi įleidžiamas.
Kraustausi iš proto. Jau ir šunys ims su manimi šnekėtis.
– Ar pasakei, kad įleisčiau vidun?
Jo pečius užgulė šuns letena.
Aha, jis tikrai pamišęs.
– Ak, mieloji, atleisk. Neturiu rakto. Įleisčiau, jei tik galėčiau, bet neturiu. Ir laikausi tam tikrų taisyklių. Įsilaužti į namus nėra išeitis.
Ji sulojo ir iššoko iš verandos.
Jis pakilo taip greitai, kaip jam leido skaudanti koja, pasuko už kampo ir palei namo sieną nusekė paskui.
Kai jiedu atėjo prie galinės verandos, šuo trinktelėjo letena per durų rankeną ir įsikandusi dantimis paklebeno duris. Suurzgė, nes rankena nepasidavė.
– Ką gi, pamėginome, – tarė jis.
Harlė pakreipė galvą ir jis galėjo prisiekti, kad ji pakėlė į viršų akis.
Šuo nuliuoksėjo prie išdžiūvusios paukščių girdyklos purvinos vejos vidury, padraskė letena akmenis, sudėliotus aplink to betoninio įrenginio pagrindą, ir sulojo. Bleikas nušlubavo prie fontanėlio, kad tik šuniui būtų ramiau.
Ant žemės gulėjo durų raktas.
– Na, šunie. Glumini mane, – jei vietoj keturių kojų turėtų dvi, palaikytum ją žmogumi. Tikrai yra sumani, jei susieja raktą su durimis.
Rakindamas duris pastebėjo kažką žvilgčiojant per tvorą.
Jis smerkiamai parodė į šunį pirštu.
– Gerai, bet jei mudu suims, prisiimti kaltę teks tau, – patapšnojo jai galvą. Vos pasukus rankeną ir nespėjus pačiam atverti durų, Harlė bakstelėjo į jas nosimi ir sustojo nedidelėje virtuvėlėje lyg laukdama, kad jis įeitų vidun. Kai įėjo, ji vėl nosimi duris uždarė.
Bleikui nieko panašaus neteko regėti. Tie keli šunys, kuriuos augino vaikystėje, mokėjo liepiami tūpti ir gulti, nieko daugiau.
Harlė viauktelėjo, nubidzeno į svetainę ir atsitūpė priešais krėslą lenkta atkalte. Ji jam linktelėjo lyg norėdama, kad jis jame atsisėstų. Jis taip ir padarė vien iš smalsumo. Ji kyštelėjo leteną ir taip smarkiai pastūmė krėslą, jog jis pamanė, kad nusiris kūliavirsčia.
Bet taip neatsitiko.
Šuo panėrė po krėslu ir išsitraukė keletą kimštų žaislinių žvėrelių, kamuolį ir gerokai apkramtytų žaislinių kaulų. Išvilkusi visus tuos daiktus iš savo slėptuvės, ji nešė juos po vieną prie pilkos it anglis sofos. Visas šis turtas tapo jai pagalve, ant kurios ji atsigulė ir atsiduso, lyg ką tik būtų baigusi ilgą kelionę.
– Vargšelė, – sušnabždėjo Bleikas. Bežiūrint, kaip ji ilsisi, suspaudė širdį.
– Pirmą kartą matau ją miegančią po jo mirties, – pasigirdo tylus moters balsas.
Pasukęs galvą pamatė Meisę Reinolds, prigludusiais džinsais, rausvu sportiniu nertiniu su kapišonu ir kailiniais aulinukais, kuriuos moterys dėvi, kai termometro stulpelis nukrenta iki septyniasdešimties laipsnių. Spalio mėnesį miestelyje buvo neįprastai vėsu, temperatūra laikėsi ties penkiasdešimties laipsnių riba. Tikras užsimiegojęs angelas, be makiažo, dar gražesnė nei užvakar.
– Išvykęs šį rytą pamačiau ją bėgančią pro mamos namus ir nutariau pasekti, – jis pakėlė ranką. – Prisiekiu, čia ji privertė mane atrakinti duris. Ji parodė man, kur padėtas durų raktas.
– Tikiu. Matyt, visa nelaimė ta, kad pasigedo žaislų. Nekaltinu jos, – Meisė tebekalbėjo tyliu balsu.
– Ir aš turiu mėgstamų daiktų. Ne tiek jau daug, bet branginu juos.
Keista, nes jis žinojo, jog ji paveldėjo dėdės namą. Manė, kad ji turi jų begalę.
– Ką? – ji pažvelgė į savo drabužius, lyg jai būtų ištrūkusi saga.
– Nieko. Praeitą vakarą… sužinojau, kad paveldėjai dėdės rūmus.
Ji susiraukė.
– Taip, jis… Taip.
– Kad tarp mūsų nekiltų neaiškumų, apie tave neklausinėjau. Kelios liežuvautojos tauškė per pobūvį.
Ji šyptelėjo, nuėjo prie sofos ir atsisėdo šalia Harlės.
– Ar yra nustatyta, kada miestelio paskaloms baigiasi galiojimo laikas? Dar neteko gyventi, kur žmonėms taip rūpėtų kitų reikalai. Būdama reportere paprastai smalsi būnu aš. Esu sutrikusi. Be to, nemanau, kad jiems labai patikčiau, nors labai stengiuosi, kad jų vietinis laikraštis nesusidėtų vien iš skelbimų apie parduodamus traktorius.
Bleikas nusijuokė, o šuo pramerkė vieną akį ir pasižiūrėjo į jį.
– Deja, kol kitas įdomus žmogus čia neįsikurs, liežuvaujama bus tik apie tave.
– Taip, bet sugrįžo didvyris, – ji linktelėjo į jo pusę. – Ar negalėtų kurį laiką pokalbiai suktis apie tave?
– Ne. Nesu toks įdomus kaip jankė, vilkinti pieštuko formos sijonus ir avinti įspūdingus aukštakulnius. Be to, žilstelėjusių damų nuomone, turi skandalingą praeitį, nes išmaišei pasaulį rengdama reportažus apie viską, nuo įžymybių iki karų. Kažkoks vyriškis sudaužė tau širdį ir tu čia slapstaisi.
Ji išplėtė akis.
– Oho. Mat kokios jos. Kad būtų tokios šnekios, kai kalbasi su manimi. Pažįstu valstybių vadovų, kurie per interviu pasako daugiau nei šio miestelio žmonės.
Ji nerado reikalo paneigti to, ką jis sakė, turbūt bus tiesa, kad ji išmaišė visą pasaulį ir kad jos gyvenime buvo vyriškis. Jam tapo įdomu, ar tie santykiai visai nutrūko. Jis gūžtelėjo pečiais.
– Palauk mažumėlę ir jos pakeis savo požiūrį.
– Ar pasišnekėsi su manimi?
Jis suraukė antakius.
– Kad mes būtent tai ir darome.
– Ne… kitaip tariant, taip, – ji mostelėjo ranka. – Turiu galvoje interviu. „Ežero Idilės naujienose“ turėtų pasirodyti apybraiža apie miestelio didvyrį.
To jis norėjo mažiausiai.
– Nedaug liko, ko šie žmonės dar nežino. Manęs čia nebuvo apie septynerius metus. Grįžau šiek tiek nustekentas, bet gyvas. Ką čia pridursi. Dirbau, bet nesėkmingai atsidūriau ten, kur nereikėjo.
Ji atsiduso, bet ne taip skausmingai kaip šuo.
– Taip
