kai pamačiau Harlę. – Bent jau tai buvo tiesa.
Meisė pasižiūrėjo į jį, paskui į šunį, lyg trokšdama įžvelgti tiesą.
– Pasišnekėkime ne taip oficialiai, jei taip tau patogiau. Ar tinka šį vakarą? Savo namuose paruoščiau tau vakarienę.
Jis vos nesusijuokė pamatęs jos akis, atrodė, pačiai sunku patikėti, kad pakvietė jį vakarienės.
– Kur tiekiamas valgis, ten ir aš. Ar tikrai?
Ji linktelėjo.
– Ar tinka pusę aštuonių?
– Iki vakaro, – jis pakilo.
– Ar nereikia adreso?
Jis susijuokė.
– Tai tas namas, kuris stovi senojo Gladstono ūkio vietoje, tiesa?
– Taip. Kur vaizdas į ežerą.
– Patikėk. Puikiai pažįstu šias apylinkes, – keletą kartų jis su draugais ruošė vakarėlius senoje daržinėje, kurią prieš kelerius metus nugriovė. – Gal reikia kokios pagalbos dėl šuns?
– Ne, ketinu atsinešti nešiojamąjį kompiuterį ir čia padirbėti, kol ji miega. Nujaučiu, kad seks paskui, kad ir kur neščiau jos žaislus.
– Gerai, iki, – jis patapšnojo šunį ir išėjo pro priekines duris.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
