palikti tave likimo valiai.
Koulas pažvelgė jai į akis.
– Man labai reikia su tavimi pasikalbėti.
Vyras kalbėjo griežtai, bet Enždė iš akių suprato, kad maldauja. Kas galėtų būti taip svarbu? Nugalėta smalsumo ji atsiduso ir pažvelgė į vyriausiąją pamergę.
– Atleisk, Heide, bet manęs jis dar nesujaudino. Kai sujaudins, iškart atsiųsiu tau.
Heidė užvertė akis.
– Grįšiu vėliau.
Ji apsisuko ir pradingo minioje moterų, raginusių kitus šokėjus nusimesti paskutinius drabužius.
– Rimtai? – paklausė Koulas. – Negalėjai sugalvoti nieko geresnio?
Endžė gūžtelėjo pečiais.
– Nenorėjau suteikti tuščių vilčių.
Koulas pasukiojo klubus taip, kad ji suspaudė šlaunis.
– Išsitrauk porą banknotų, kad galėtum užlaikyti mane ilgiau, – pasiūlė.
Endžė papurtė galvą.
– Juk sakiau, kad neturiu grynųjų.
– Visada turi pinigų nenumatytiems atvejams.
Endžė nustebo, kad jis prisiminė. Kažkodėl tikėjosi, kad išsiskyręs viską apie ją pamirš.
– Čia ne nenumatytas atvejis.
– Endže, – įspėjo Koulas.
Kietai sučiaupusi lūpas mergina apsvarstė savo galimybes ir nusprendė, kad jei dėl to nereikės dalytis jo su kitomis, padarys kaip prašoma.
– Gerai, – burbtelėjo ir įkišusi pirštus į priekinę aptemptų džinsų kišenę ištraukė dvidešimtinę. – Ką už tai gausiu?
Koulas tik papurtė galvą ir apgailestaudamas caktelėjo liežuviu.
– Tam tu dar nepasiruošusi.
– Nebūk toks tikras, – atrėžė Endžė pašaipiai šypsodamasi. Neparodys, kaip įskaudino jo pastaba. – Tai ką norėjai man papasakoti?
Koulas dvejojo. Ar pasakyti Endžei? Jis to neplanavo. Ar norėjo pasakyti vien tam, kad įrodytų, jog nėra šokėjas? Ne, – nusprendė. Jam reikėjo Endžės įžvalgos ir pagalbos. Kai dirbo dingusiųjų skyriuje, visada pasipasakodavo jai apie darbą. Koulas Endže pasitikėjo ir vertino jos patarimus.
Nuojauta kuždėjo, kad vis dar gali ja pasitikėti. Ji nemėgins jo įskaudinti ir sužlugdyti misijos. Koulas retai pasitikėdavo žmonėmis, bet Endžė buvo kitokia. Nesvarbu, kad jie nebe pora, ji jam padės.
Endžė subruzdo mėgindama stotis.
– Malonu tave matyti, Koulai, bet jau ruošiausi išsikviesti taksi ir važiuoti namo.
– Negali važiuoti namo, – paprieštaravo vyras nesitraukdamas iš kelio. Jis vis dar stovėjo įsikibęs į kėdės atkaltę ir visai nenorėjo, kad ji išeitų. Jie seniai nesimatė, o apsimetinėti vardan tyrimo darėsi vis sunkiau. Ir anksčiau pasitaikydavo akimirkų, kai norėdavosi pamiršti savo darbą ir lėkti pas ją, bet dabar, kai Endžė buvo taip arti, troško, kad akimirka nesibaigtų.
– Kodėl? – paklausė mergina sukryžiavusi rankas ant krūtinės. – Niekas nepastebės.
Jis pastebės, bet jai tai nė motais.
– Nuotaka pastebės ir niekada tau neatleis.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
