jį stebėti.
Greta jos stovįs Metjus sustabarėjo.
– Juokauji?
– Kalbu visiškai rimtai, – atitarė Nikė ir maldaujamai pažvelgė. – Metjau, pasakyk Džekui, kada prašei pasidomėti juo ir jo įmone. Prašau, – įsitempusi pridūrė.
Metjus delsė, bet Džekas iš išraiškos suprato, kad jis nemėgina sukurpti melo, o tik stengiasi nustatyti tikslų laiką.
– Tu su juo kalbėjaisi telefonu, tarėtės dėl pasimatymo, – galiausiai prabilo. – Kai padėjai ragelį, paprašiau išsiaiškinti, kokie Sinklerio planai dėl Kinkeidų grupės. Kadangi jam priklauso keturiasdešimt penki procentai įmonės akcijų, vylėmės, kad jis atskleis, ką ketina daryti.
– Ir, – paragino Nikė. Išvydusi sunerimusią išraišką nusišypsojo. – Viskas gerai, Metjau. Kalbėk.
Jis metė į Džeką pagiežingą žvilgsnį.
– Paprašiau, kad tą vyrą perprastum. Ar jis tinkamas vadovauti Kinkeidų grupei.
– Vadinasi, liepei Nikei pasidomėti manimi ir Karolinos laivyba, – rėžė Džekas. Žvilgsnis nukrypo į Nikę ir skausmingą akimirką užsibuvo. Jos akis užplūdo ašaros ir vyras prisivertė nenusigręžti, nepripažinti, kaip jį tai veikia. – Šiandien iki darbo dienos pabaigos ant savo stalo lauksiu visų apie mane sudarytų ataskaitų kopijų.
– Taip negalima… – prabilo Erdžėjus.
– Galima, – ryžtingai pertraukė Džekas. – Aš pagrindinis šios įmonės akcininkas. Turiu teisę prašyti tokių duomenų. Jei jie iki penktos valandos neatsiras ant mano stalo, advokatas parūpins teismo nutarimą, ir būsite priversti tą informaciją atiduoti. Tada ir išsiaiškinsim, kada ir ką liepėte Nikei padaryti.
Įsikišo Metjus – balse skambėjo susierzinimas.
– Tu mūsų konkurentas, Sinkleri. Po velnių, ko tikėjaisi? Kad sėdėsim rankas sudėję, kol iš mūsų atimsi pragyvenimo šaltinį? Negali būti, kad mums panosėje mosuodamas tais keturiasdešimt penkiais procentais nemėginsi perimti šeimos verslo ar kad nebandysi Kinkeidų grupės sujungti su Karolinos laivyba. – Jis palaikomai uždėjo ranką Nikei ant peties. Džekui prireikė visų dar likusių savitvardos kruopelių, kad jos nenumuštų. Užliejusi gryno savininkiškumo banga prilygo potvyniui. – Žinok: pasakiau Nikei, kad nieko tokio, jei aš klystu ir tu esi garbingas. Bet tu nesi garbingas, tiesa, Sinkleri?
– Verslo reikaluose esu.
– Nesąmonė, – įsiterpė Erdžėjus. – Nuo pat pradžių kišai mums koją, pasinaudojai žmogžudyste, kaltę dėl kurios policija mėgino suversti mano mamai, kad pavogtum iš mūsų klientus.
– Tiesa. – Džekas trūktelėjo pečiais. – Na ir kas? Verslas yra verslas.
Erdžėjus suspaudė lūpas, o jo veide – šiurpiai panašiame į tokį, kokį kas rytą veidrodyje mato Džekas – liepsnojo bejėgiškas įsiūtis.
– Neleisiu, kad mūsų tėvo sukurtą verslą nuleistum į klozetą.
– Kodėl turėčiau taip pasielgti? – maloniai pasidomėjo Džekas. Ak, kaip smagu susiremti su broliais, kurie visą gyvenimą buvo už jį pranašesni. Troško šios akimirkos lygiai taip pat, kaip troško tos akimirkos, kai sekdamas tėvo pėdomis taps Kinkeidų grupės prezidentu ir generaliniu direktoriumi. – Kinkeidų grupė – sėkmingai veikianti įmonė, kurios didelė dalis priklauso man. Neketinu jos sužlugdyti.
Erdžėjus dvejojo, nukreipė žvilgsnį į brolį, ir Kinkeidai akimirką nebyliai pasitarė.
– Tai kokie tavo ketinimai dėl šį mėnesį rengiamo kasmetinio susirinkimo?
– Dalyvausiu.
Taip, tikrai smagu. Tiksliau, būtų smagu, jei jo nevertų Nikės akys, melsdamos supratingumo. Na, Džekas tikrai suprato. Suprato, kad nederėjo pasitikėti žmogumi, besisukiojančiu tarp rinktinių Čarlstono elito atstovų.
– Rinksime naują prezidentą ir generalinį direktorių. Už ką balsuosi? – neatlyžo Erdžėjus.
– Sakyčiau, palauk ir pamatysi, bet nėra prasmės. – Džekas žingtelėjo Erdžėjaus link ir nė kiek nenustebo, kai netikras brolis neatsitraukė. Spėjo, kad juodu ir šiuo atžvilgiu panašūs – gal net pernelyg panašūs – drėbti iš to paties molio kaip ir bendras tėvas. – Ketinu perimti Kinkeidų grupę.
Metjus nusikeikė.
– Taip ir maniau.
Džekas tik nusišypsojo.
– Be to, ketinu pasielgti būtent taip, kaip jūs tikėjotės. Sujungsiu Kinkeidų grupę su savo įmone. – Žvilgsniu jis nutvilkė iš pradžių Erdžėjų, paskui Metjų. – Sveiki atvykę į Karolinos laivybą. Siūlau neįsitaisyti patogiai. Ilgai neužsibūsite.
Tai taręs jis apsisuko ir išlėkė iš kabineto. Nė neatsigręžė, nors visa esybe norėjo. Bet nedrįso. Žinojo, kad jį sunaikintų vienas žvilgsnis į apstulbusios Nikės veidą.
Lygiai be penkių minučių penktą Nikė Tomas įsuko į Karolinos laivybos stovėjimo aikštelę. Į akis krintantis tamsiai raudonas Džeko automobilis Aston Martin Volante stovėjo geriausioje vietoje prie pat durų, kaip ji spėjo, vedančių tiesiai į jo kabinetą. Bet ji neketino patikrinti savo įtarimo. Nuo šiol reikės elgtis itin atsargiai, vadinasi, ir įeiti teks kaip visiems – pro laukujes duris.
Atidariusi raižyto stiklo duris ji žengė į fojė ir akimirką stabtelėjusi nužvelgė patalpą. Ji čia niekada nebuvo ir neprašė aprodyti biuro, bijodama, kad Džekas mainais tikėsis to paties ir pasijus galįs arba turįs pasiteirauti apie jos darbovietę. Nikė vengė pokalbio, per kurį jos pareigoms tektų per daug dėmesio.
Kažkodėl ją nustebino laukiamojo elegancija ir pietietiškas žavesys. Nors neturėjo. Juk lankėsi jo paplūdimio namelyje – tiesa, tai per kuklus apibūdinimas, nes jo namai Čarlstone spinduliavo turtu ir šiuolaikiška prabanga. Be to, jai teko viešėti jo namuose Grinvilyje, erdviuose plantacijos rūmuose, kuriuose nuostabiai derėjo senieji ir naujieji Pietūs.
Su ja žavingai šypsodamasi pasisveikino sekretorė.
– Panelė Tomas?
Nikė iš nuostabos sumirksėjo.
– Tikrai.
– Džekas sakė, kad atvyksite. Susilažino su manimi, kad pasirodysite prieš pat darbo pabaigą. – Ji nusijuokė. – Šitiek metų jam dirbu ir turėčiau žinoti, kad neverta lažintis. Jis visada laimi.
Nikė užgniaužė plykstelėjusį susierzinimą.
– Žinau, – tarė.
– Ak, tai pažįstate mūsų Džeką. – Mūsų Džeką? – Palydėsiu iki kabineto. Jis sakė, kad iškart užeitumėte.
Ji
