Iki pasimatymo pirmadienį. – Sekretorė dar kartą žavingai nusišypsojo Nikei. – Buvo malonu susipažinti, panele Tomas.
Džekas pakėlė akis nuo paskleistų ant stalo dokumentų ir mostu paragino atsisėsti ant kėdės priešais. Vos tik ji pritūpė, Džekas nužingsniavo iki durų ir jas uždarė. Kažkodėl toks elgesys jai pasirodė bloga lemiantis, ir visą dieną augusi baimė dar sustiprėjo.
Nejau dar šį rytą ją pažadino šio vyro lūpos ir kūnas? Juokas ir džiaugsmas dėl netikėtos sueities? Nuostabus smarkus malonumas? Tai prisiminusi Nikė užsimerkė, bet, regis, nepajėgė užgniaužti prisiminimo. Kai laikrodis perspėjo, kad neatsikėlę jie pavėluos į darbą, Džekas nunešė ją iš lovos į dušą. Kartu prausdamiesi, glaustydamiesi ir liesdamiesi vienas prie kito jie dar daugiau juokėsi.
O dar tos žaismingos akimirkos, kai ji užsitempė tamsmėlynes kelnaites ir liemenėlę, kurias ir vilki dabar. Džekas pajuokavo nutrauksiąs jos paskubomis apsirengtus apatinius ir pasiūlė tai, kas jos skruostus nukaitino, bet nepakeliamai gundė. Dabar gailėjosi nepasinaudojusi pasiūlymu – kažin ar tokia proga dar kada nors pasitaikys.
Netaręs nė žodžio Džekas ir vėl atsisėdo prie stalo – kaip kapitonas prie laivo vairo. Nikė įdėmiai jį nužvelgė, bet išraiška tebebuvo neperprantama. Nikė labiausiai norėjo prasibrauti pro skiriančią ledo sieną. Bet jis puikiai mokėjo slėpti jausmus už storų užtvarų – tikriausiai tai neeilinės vaikystės rezultatas. Ji iš asmeninės patirties žinojo, kaip retai jis įsileisdavo kitus ir kaip skaudžiai sureagavo į jos išdavystę.
Mėgindama prasiblaškyti Nikė apsidairė po kabinetą. Čia kaip ir laukiamajame tvyrojo elegancija su subtiliomis turto ir prabangos užuominomis. Toks interjeras tikriausiai padėjo parduoti klientams Karolinos laivybos teikiamas paslaugas. Biuras visai kitoks nei Kinkeidų grupės, kur kabinetai įrengti gražiai, bet funkcionaliai, pabrėžiant Redžinaldo Kinkeido mėgtą vyriškumą.
Minutės slinko, bet nė vienas neprabilo. Nors galbūt už juos kalbėjo kabinete tirštėjanti įtampa, pakuždomis pasakojanti apie skausmą ir netektį, paslaptis ir apgavystes. Negalėdama daugiau nė akimirką kęsti kylančios audros Nikė nutraukė tylą – Džekas tikriausiai to ir tikėjosi.
– Atsiprašau, Džekai. Nuo pat pradžių turėjau prisipažinti, kad dirbu Kinkeidams. – Vyras neatsakė, tik žvelgė į ją tomis nervinančiomis šviesiai mėlynomis akimis, draskydamas bejausmiškumu. Nikė padėjo atsineštą aplanką ant stalo krašto ir stumtelėjo. – Kaip ir prašei, atnešiau ataskaitas.
Džekas nukreipė žvilgsnį į aplanką ir vėl atsistojo. Šįkart nuspūdino prie baro ir įsipylė atsigerti. Per petį žvilgtelėjo į ją ir klausiamai kilstelėjo tamsų antakį.
– Ne, ačiū. – Nekantraudama paklausė: – Ar ką nors pasakysi?
– Tikiesi viską baigti greitai ir neskausmingai? Apgailestauju, brangioji. Taip lengvai neišsisuksi.
Sarkazmas privertė ją susiraukti. Slėgė išsekimas. Ši diena, regis, tęsėsi be galo ir tikriausiai virs tokia pat begaline naktimi. Ačiū Dievui, penktadienis – turės visą savaitgalį susitaikyti su tuo, kas šiandien nutiko.
– Džekai, aš suklydau, – tarė ji tyliu balsu. – Ar tikrai dėl vieno nutylėjimo atsisakysi to, kas mus sieja?
– Kas mus sieja? – Džekas neskubėdamas atsigėrė. Nikė pirmąkart pastebėjo jo įsiūtį, ir ją sukrėtė to jausmo gelmė ir galia. – Mūsų nesieja niekas. Siejo… Na, tai visai kas kita.
Nikė sumirksėjo tramdydama ašaras.
– Prašau, Džekai…
– Nereikia. – Jis su trenksmu padėjo gėrimą ant baro, ir raižyto stiklo taurė prieštaraudama sudzingsėjo. – Tiesiog… nereikia.
– Kinkeidai nežinojo, kad mūsų santykiai tapo tokie rimti. Be to, jie manęs neprašė daryti nieko neteisėto ar neetiško.
Džekas niūriai ją nudelbė akimis.
– Išskyrus tai, kad turėjai įrodyti, jog aš nužudžiau tėvą?
Nikė pašoko ant kojų.
– Po velnių, Džekai. Žinau, kad nenužudei Redžinaldo. Abejoju, ar ir Kinkeidai tuo tiki. Negalėtum taip pasielgti. Galbūt judu su tėvu nesutarėte, bet žinau, koks esi vyras.
– O kokia moteris esi tu?
– Pats žinai, kokia.
Džeko žvilgsnis buvo ledinis, dar šaltesnis, nei jai kada teko regėti.
– Žinau.
Užliejęs pyktis išdžiovino ašaras.
– Niekada tau nemelavau, Džekai. Neslėpiau, kas esu, ką jaučiu širdyje. Nejau tikrai tiki, kad būčiau suvaidinusi reakciją į tavo prisilietimą? Į tavo bučinį? – Ji išdrįso priartėti, iš dalies vildamasi įveikti jo susitvardymą ir iš dalies baimindamasi to, kas nutiks, jei pavyks. – Kad apsimetinėjau, kai mudu mylėdavomės?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
