dar beveik nepradėjau.
Šiuos žodžius ji ir norėjo išgirsti.
– Kažkur skaičiau, kad Maiklas Loris jau pasirašė sutartį su kitu kompozitoriumi. Tau reikės kito tekstų kūrėjo.
– Taip. – Kabindamas makaronus Nikas suraukė antakius. – Gaila, man patiko su juo dirbti. Daugybė žmonių negirdi muzikos, tik savo pačių žodžius.
– Turėsi rūpesčių, – sutiko Fredė, taip tiesdama kelią savo pasiūlymui. – Tau reikia žmogaus, kuris turėtų tvirtą muzikinį pagrindą, tokio, kuris muzikoje girdėtų žodžius.
– Taigi. – Jis pakėlė bokalą ir ėmė gerti alų.
– Tau reikia manęs, Nikai, – pareiškė Fredė.
Nikas paskubomis nurijo gurkšnį, padėjo bokalą ir pažvelgė į Fredę taip, tarsi ji staiga būtų prabilusi nesuprantama kalba.
– Ką?
– Muzikos mokiausi visą gyvenimą. – Teko kovoti su savimi, tačiau Fredės balse nebuvo girdėti nekantrumo, ji kalbėjo dalykiškai. – Vienas iš tolimiausių mano prisiminimų, kad sėdžiu tėvui ant kelių, o jis suėmęs mano rankas vedžioja pirštus pianino klavišais. Deja, jo dideliam nusivylimui, kurti muziką nėra mano didžioji aistra. Visai kas kita žodžiai. Aš galėčiau rašyti tau tekstus, Nikai, daug geriau nei kas nors kitas. – Jos pilkos, ramios besišypsančios akys sutiko jo žvilgsnį. – Nes suprantu ne tik tavo muziką, aš suprantu tave. Ką manai?
Jis pasimuistė kėdėje ir atsikvėpė.
– Nežinau, ką ir galvoti Frede. Tai lyg ir draudžiama tema.
– Nesuprantu kodėl. Juk žinai, kad sukūriau žodžius keletui tėčio kūrinių. Ir dar keliems kompozitoriams. – Ji atsilaužė gabalėlį duonos ir ėmė susimąsčiusi kramtyti. – Man tai atrodo visai logiškas ir patogus sprendimas. Aš ieškau darbo, tau reikia žodžių kūrėjo.
– Taip. – Bet mintis, kad reikėtų dirbti su ja, Niką suerzino. Atvirai kalbant, jis turėjo pripažinti, kad kelerius pastaruosius metus ji pradėjo jį nervinti.
– Todėl pagalvok apie tai. – Fredė vėl nusišypsojo. Ji, didelės šeimos narė, žinojo strateginę akivaizdaus atsitraukimo vertę. – Ir jei tau patiks šis sumanymas, gali perduoti prodiuseriams.
– Galiu, – lėtai ištarė Nikas. – Žinoma, kad galiu.
– Puiku. Aš čia kartkartėmis užsuksiu, jei prireiks, gali rasti mane „Valdorfe“.
– „Valdorfo“ viešbutyje? Kodėl apsistojai viešbutyje?
– Tik laikinai, kol susirasiu butą. Gal teko girdėti ką nors nuomojant netoliese? Man patinka šis rajonas.
– Ne… nemaniau, kad tu čia užsibūsi. – Jis vėl suraukė antakius. – Turiu omenyje, jog įsikursi ilgam.
– Aišku, kad ilgam. Ir iš karto noriu pasakyti štai ką: aš nežadu apsistoti pas giminaičius. Noriu sužinoti, ką reiškia gyventi vienai. Tu vis dar gyveni viršuje? Buvusiame Zako bute?
– Taip.
– Tai jeigu išgirsi apie kokią nors vietelę netoliese, pranešk.
Nikui pačiam buvo netikėta, kad akimirką toptelėjo, kaip jos atsikraustymas į Niujorką pakeis jo gyvenimą. Nepakeis niekaip, tai aišku.
– Tau labiau tiktų Parko prospektas.
– Kadaise ten gyvenau, – tarė ji baigdama savo makaronus. – Ieškau ko kito. – Argi nebūtų patogu, jei gyventų kur nors netoliese? Fredė nusibraukė plaukus nuo veido ir atsilošė kėdėje. – Rio, buvo nepaprastai gardu. Jei apsigyvensiu netoliese, kas vakarą užsuksiu.
– Gal geriau tiesiog išspirkime Niką ir tu galėsi apsigyventi viršuje. – Rio jai pamerkė. – Mieliau žiūrėčiau į tave nei į jo bjaurią marmūzę.
– Gerai, o dabar… – Ji pakilo ir pabučiavo Rio į randuotą skruostą. – Zakas prašė, kad Nikas išeitų į salę, kai baigs vakarieniauti, ir paskambintų.
– Tuoj ateisiu.
– Perduosiu jam. Gal dar kiek pabūsiu ir pasiklausysiu. Iki, Rio.
– Iki, lėlyte. – Rio toliau švilpavo po nosimi grįždamas prie viryklės. – Mažoji Fredė jau suaugusi mergina. Graži kaip paveikslėlis.
– Taip, visai nieko. – Nikas pasipiktino, kad ji atėjo pasikvepinusi pikantiškais kvepalais ir suvirpino visas jo jusles. – Tačiau dar gana naivi. Ji net neįsivaizduoja, su kuo teks susidurti šiame mieste ir šiame versle.
– Todėl tu ją saugosi. – Rio pliaukštelėjo mediniu šaukštu per savo platų delną. – Arba aš tave prigriebsiu.
– Giriesi. – Nikas čiupo savo alų ir lėtai išėjo.
Be kitų dalykų, Niujorke Fredei be galo patiko, kad perėjusi du kvartalus bet kuria kryptimi gali pamatyti ką nors nauja. Suknelę parduotuvėje, veidą minioje, sukčių, ieškantį naivuolių. Ji žinojo, kad tam tikra prasme yra naivi – kaip kiekviena moteris, su meile ir rūpesčiu užauginta šeimos, gyvenančios mažame miestelyje. Galbūt niekada nesugebės orientuotis dideliame mieste taip kaip Nikas, tačiau jautė nestokojanti sveiko proto. Juo Fredė ir pasinaudojo planuodama pirmąją dieną mieste.
Per pusryčius kramsnodama ragelį ji stebėjo miestą pro viešbučio langą. Čia Fredė norėjo daug ką nuveikti. Apsilankydama dėdės Michailo dailės galerijoje nušautų du kiškius vienu šūviu. Atsigriebtų už ilgą nesimatymą ir paklaustų, gal jo žmona Sidnė, pasinaudodama savo ryšiais nekilnojamojo turto nuomos srityje, galėtų sužinoti apie laisvus butus jos pageidaujamame rajone.
Be to, nepakenktų dėdei Michailui ir kitiems šeimos nariams užsiminti, kad ji tikisi dirbti su Niku šiam kuriant naują garso takelį.
„Tai nelabai sąžininga, Frede“, – pasakė ji sau ir įsipylė antrą puodelį kavos. Tačiau meilei ne visada rūpi sąžiningumas. Ir niekada netaikytų tokio švelnaus spaudimo, jei netikėtų savo gebėjimais. Muzika ir žodinė kūryba – ta sritis, kurioje ji gerai jautėsi ir savimi visiškai pasitikėjo. Pasitikėjimo stigo tik siekiant sužavėti
Niką.
Žinoma, vos jiems ėmus dirbti kartu jis liautųsi žiūrėjęs į ją kaip į mažąją pusseserę iš Vakarų Virdžinijos. Aišku, ji niekada negalės varžytis kaip lygi su temperamentingomis, stulbinančiomis moterimis, kurios traukia jo dėmesį. Todėl ji veiks tylomis ir suras kelią į jo širdį per jų bendrą meilę muzikai, pagalvojo Fredė ir linktelėjo.
Galų gale juk viskas jo paties labui. Iš visų pasaulio moterų ji labiausiai jam tinka. Jai tik reikia priversti Niką tai suvokti.
Nusprendusi, kad geriausia iškart griebti jautį už ragų, Fredė pakilo nuo stalo ir nuskubėjo į miegamąjį apsirengti.
Po
