ir kur pasuktų, rastų ką nors iš gausios savo giminės.
Pirmiausia mažoje saulės apšviestoje galerijoje ji pastebėjo Michailo skulptūrą. Nors šio darbo dar nebuvo mačiusi, Fredė iš karto atkreipė dėmesį į jo braižą ir kūrinio objektą. Michailas iš prabangaus raudonmedžio išdrožė savo žmonos atvaizdą. Į madoną panaši Sidnė ant rankų laikė kūdikį. Fredė žinojo, kad tai jų jauniausia duktė Lorelė. Prie Sidnės kojų sėdėjo trys skirtingo amžiaus ir ūgio vaikai. Priėjusi arčiau Fredė atpažino savo pusbrolius Grifą ir Adamą bei pusseserę Moirą. Negalėdama atsispirti ji pirštu perbraukė kūdikiui per skruostą.
Kurią nors dieną taip ji laikys savo pačios vaikutį. Jųdviejų su Niku.
– Aš faksogramų nelaukiu! – sušuko Michailas įeidamas į galeriją iš tolimesnio kambario. – Tu lauk! O aš turiu dirbti!
– Bet, Mikai, – pasigirdo graudus balsas iš kambario. – Iš Vašingtono sakė…
– Ar man rūpi, ką sako tie iš Vašingtono? Nemanau. Pasakyk, kad jie gaus tris, ne daugiau.
– Bet…
– Ne daugiau, – pakartojo Michailas ir uždarė paskui save duris. Eidamas per galeriją kažką murmėjo panosėje ukrainietiškai. Fredė kilstelėjo antakį – tų žodžių jai geriau nesuprasti.
– Labai išraiškingai pasakyta, dėde Mikai.
Jis nutilo nebaigęs savo labai kūrybingų keiksmų papliūpos.
– Frede. – Prapliupęs juoku Michailas pakėlė Fredę nuo žemės, lyg ji svertų ne daugiau nei skudurinė Onutė. – Vis dar tokia pat lengvutė, – tarė nuleisdamas ant žemės ir pabučiavo. – Kaip laikosi mano gražuolė?
– Labiau džiaugiuosi, kad esu Niujorke ir pavyko tave užtikti.
Jis, kaip ir jo keiksmai, buvo smarkus ir egzotiškas, su Stanislaskiams būdingomis aukso spalvos akimis ir varno juodumo plaukais. Fredė dažnai galvodavo: jei mokėtų tapyti, tai nutapytų visus šios ukrainiečių šeimos narius ryškiais potėpiais ir spalvomis.
– Kaip tik žavėjausi tavo darbu, – tarė ji. – Nepaprastai gražus.
– Lengva sukurti ką nors gražaus, kai šalia tavęs tikras grožis. – Jis švelniai žvilgtelėjo į skulptūrą. Su meile medžiui, toptelėjo Fredei, bet dar daugiau meilės buvo skirta šeimai, kurią išdrožė.
– Tai atvykai į didelį miestą pasiryžusi sužibėti.
– Teisingai. – Suplazdenusi blakstienomis Fredė įsikibo jam į parankę ir ėmė žingsniuoti, vis sustodama šen bei ten pasigėrėti kokiu nors kūriniu. – Tikiuosi dirbti su Niku prie jo naujojo garso takelio.
– Tikrai? – Michailas kilstelėjo antakį. Vyras, gyvenantis tarp tokios daugybės moterų, puikiai jas pažinojo ir suprato. – Nori kurti žodžius jo muzikai?
– Būtent. Ar nemanai, kad būtume puiki komanda?
– Būtumėte, bet ne taip, kaip aš manau, ar ne? – Fredė patempė lūpą ir jis nusišypsojo. – Pati žinai, koks užsispyręs būna mūsų Nikas. Ir tikras kietakaktis. Galėčiau jam įkrėsti proto, jeigu nori.
Fredės lūpose vėl atsirado šypsena ir ji nusijuokė.
– Tikiuosi, to neprireiks, bet prisiminsiu tavo pasiūlymą. – Jos akys pasikeitė, tapo žvitrios ir Michailas aiškiai matė, kad ji nebe vaikas. – Viskas gerai, dėde Mikai. Muzika yra mano kraujyje, kaip skulptūra – tavajame.
– O kai matai, ko nori…
– Randu būdą gauti. – Nesukdama galvos dėl tokio savo pasipūtimo Fredė gūžtelėjo pečiais. Ir tai buvo jos genuose. – Noriu dirbti su Niku. Noriu jam padėti. Ir padėsiu.
– O iš manęs tau reikia…
– Man gali prireikti paramos, kad įrodyčiau, ką sugebu, tačiau esu kai ką sumaniusi, todėl gal pavyks jį įtikinti ir be to. – Ji vienu mostu atmetė atgal plaukus, visai kaip Michailo sesuo, ir jis atkreipė į tai dėmesį. – Iš tikrųjų tai man reikia pagalbos išsinuomoti butą. Tikiuosi, gal teta Sidnė turės ką pasiūlyti netoli „Žemiau bono“.
– Gal ir turėtų, tačiau pas mus į valias vietos. Vaikams patiktų, jeigu apsistotum pas mus, o ir Sidnė… – Pamatęs jos veido išraišką Michailas atsiduso. – Pažadėjau tavo mamai, kad pamėginsiu tave įkalbėti. Nataša nerimauja.
– Visai be reikalo. Juodu su tėčiu puikiai padirbėjo ir užaugino savarankišką žmogų. Man reikia kokio mažo butuko, dėde Mikai, – skubiai tęsė ji. – Gal paprašytum tetos Sidnės, kad paskambintų man į „Valdorfą“? Galėčiau kurią nors iš artimiausių dienų nueiti su ja papietauti, jei ji turės laiko.
– Tau ji visada suras laiko. Kaip ir mes visi.
– Žinau. Ir ketinu jums įkyrėti. Gyvenamosios vietos noriu greitai. Kol senelis, – pridūrė Fredė su spindesiu akyse, – nepradėjo regzti intrigų, kad persikraustyčiau gyventi pas juos į Brukliną. Jau eisiu. – Ji skubiai pabučiavo Michailą atsisveikindama. – Turiu užsukti dar į kelias vietas. – Ji nuskubėjo prie durų ir sustojo. – Kai kalbėsiesi su mama, pasakyk, kad stengeisi mane įtikinti.
Mostelėjusi ranka ji išlėkė į gatvę ir ėmė žvalgytis taksi.
Kai dar viena meškerė buvo užmesta, Fredė susistabdė taksi, paprašė nuvežti ją iki baro „Žemiau bono“ ir palaukti, kol ji nuėjusi prie užpakalinių durų pasikalbės per telefonspynę. Po kelių akimirkų pasigirdo irzlus užsimiegojusio Niko balsas.
– Vis dar lovoje? – linksmai paklausė ji. – Tu jau per senas tokiam audringam gyvenimui, Nikolai.
– Frede? Kiek, po galais, dabar valandų?
– Dešimt, bet kam tai rūpi. Įleisk mane, gerai? Kai ką tau atvežiau. Paliksiu ant stalo apačioje.
Jis nusikeikė, Fredė išgirdo, kaip kažkas nukrito ant grindų ir sudužo.
– Nusileisiu.
– Nereikia, nesivargink. – Ji nemanė, kad pajėgs ištverti pamačiusi Niką apsimiegojusį, ką tik išlipusį iš lovos. – Vis tiek neturiu laiko užeiti. Tik įleisk ir paskambink man vėliau, kai apžiūrėsi, ką tau paliksiu.
– Kas tai? – neatlyžo Nikas, kai pasigirdo atrakinamų durų garsas.
Užuot atsakiusi, Fredė įbėgo į vidų, numetė aplanką ant Rio stalo ir skubiai vėl išlėkė pro duris.
– Atsiprašau, kad pažadinau, Nikai! – sušuko ji į telefonspynę. – Jeigu tu laisvas šįvakar, pavakarieniausime. Iki pasimatymo.
– Palauk, po galais…
Bet Fredė jau bėgo link gatvės, kur jos laukė taksi. Įsiropštusi vidun giliai atsiduso ir užsimerkė. Jeigu
