kad tai nebesvarbu. Jis jau pralošė.
– Lošiu.
– Pažiūrėkime, ką turi, – tarė motina. Setas paklojo kortas. – Trys vienodos. Aukščiausioji – karalius.
Motina kilstelėjo antakį.
– Tu su savo laukinėmis kortomis, – šnipštelėjo ji, pastebėjusi sūnaus rankoje dar vieną kortą. – Tie vienaakiai bartukai visada randa pas tave kelią, ar ne?
Tikrai. Laukinėmis kortomis Setas jas pavadino, kai mokėsi parašiutininkų mokykloje ir turėjo pravardę, atitinkančią tatuiruotę ant dešinio peties. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad Seto metodai geriausiu atveju laikyti nenormaliais, o blogiausiu – nutrūktgalviškais, pravardė turėjo dvejopą reikšmę.
Setas vos pastebimai gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
– Jie man tikrai palankūs.
Mama šyptelėjo, o Setui pasidarė negera. Ji padėjo kortas.
– Šį kartą neaplenkė ir manęs, – pasakė pirštu glostydama širdžių bartuką.
Visos keturios vienodos, aukščiausias – tūzas.
Prakeikimas.
Setas paniuro.
– Puikiai sužaidei, mama, – pagyrė mintimis klaidžiodamas ateityje, pasukusia tokia kryptimi, kokios jis niekada nenorėjo, niekada nelaukė.
Motina pakėlė antakį, jos veidas nušvito tokiu palengvėjimu, kad net skaudu.
– Prisieki laikytis žodžio?
Jis linktelėjo ir išlemeno:
– Žinoma.
Patenkinta, tarsi užbaigusi svarbiausią užduotį numatytų darbų sąraše, motina nurimo, atsipalaidavo visi raumenys, ji patogiau įsitaisė lovoje.
– Gerai, – tarė tyliai. – Ačiū tau. Tu geras vyras, Setai, mano mielas berniuk, – sukuždėjo švelniai žiūrėdama jam į veidą – tokį žvilgsnį jis matė šimtus kartų – ir užsimerkė.
– Tau reikia pailsėti, – subarė ją Setas. – Išvarginau tave.
Ji sunėrė pirštus su sūnaus.
– Manau, truputį pasnausiu. Pažadink mane po dviejų valandų, – pasakė ir draugiškai spustelėjo jam pirštus. – Neužmiršk.
– Neužmiršiu, mama.
Lygiai po šimto dvidešimties minučių jis žadino mamą… bet nebepavyko..
Antras skyrius
Po septynių mėnesių…
– Peino skonis nepriekaištingas, o Džeimis leido savo gerajai pusei jį aprengti, bet niekas, matyt, net mylimiausia žmonelė, nesugebėjo įtikinti Gajaus Makenos, kad kamufliažas – ne patys tinkamiausi drabužiai vestuvėms, – pasirodžius Setui, kalbėjo lieknas vyras kitapus stalo.
Biuro vadovas pakėlė vieną pirštą rodydamas, kad dar minutę užtruks ir atsiprašydamas pažvelgė į Setą. Vyras nuleido akis į baugiai tvarkingą stalą ir nežymiai virptelėjo.
– Taip, Terense, taip. Jis vilki maskuotės kelnes ir juodus marškinėlius. Štai ką tas kretinas apsivilko per vestuves. Taneris šiandien atnešė man nuotraukas. Kaip tik dabar žiūriu. – Jis vėl smarkiai iškvėpė tarsi nebegalėdamas pakęsti maskuotės dėvėtojo nuodėmės madai. Šitas besipiktinantis lotynų amerikietis jam visai nebuvo panašus į Desantininkų apsaugos darbuotoją. – Tu, žinoma, teisi, bet kamufliažas? Per vestuves? Taip, taip. Gerai. Pasimatysime vėliau.
Vyras skubiai atsisveikino ir išjungė telefoną. Vėl pažvelgė į Setą.
– Atleiskite, – dalykiškai atsiprašė. – Paprastai asmeniniais reikalais darbe neskambinu, bet šį kartą padariau išimtį. Jūs Setas Makečenas, taip? – Setas linktelėjo, stengdamasis atrodyti kuo rimtesnis. – Aš Chuanas Karlosas, Desantininkų apsaugos biuro vadovas. – Jis paėmė aplanką nuo stalo kampo ir pamojo Setui sekti paskui. – Prašom eiti su manimi. Jūsų laukia valdybos posėdžių kabinete.
Paskutinis sakinys nuskambėjo itin sarkastiškai.
Netrukus Setas suprato kodėl. Posėdžių kabinete, kaip jį pavadino, nebuvo įprasto stalo ir kėdžių su ratukais. Jis labiau panėšėjo į modernų klubą su biliardo stalu, ant sienos kabančiu didžiuliu televizoriumi plokščiu ekranu ir patogiais odiniais baldais. Virtuvėlėje stovėjo dviejų durų nerūdijančio plieno šaldytuvas, stikliniuose induose aplinkui barą išdėliota gausybė įvairiausių užkandžių. Buvo visko: nuo biscotti iki saldaininių lazdelių – mėgstamiausių vaikystės skanėstų. Setas nusišypsojo.
Džeimis Flanaganas ir Gajus Makena – atpažino juos, nes atliko tyrimą – žaidė karą kompiuteriu, o Brajanas Peinas sėdėjo atsilošęs ir vartė segtuvą. Chuanui Karlosui pristačius Setą, jis pakėlė galvą ir iškart atsistojo.
– Setai. – Vyriškis ištiesė ranką. – Aš Brajanas Peinas. Malonu tave čia matyti.
Makena ir Flanaganas tuojau paspaudė pauzę, padėjo pultelius ir priėjo pasisveikinti. Chuanas Karlosas ilgai ir kantriai dėbčiojo į Makeną, bet, matyt, pasidavė ir atsiduso. Paskui suglumęs papurtė galvą ir išėjo iš kambario.
Vos tik durys užsidarė, Flanaganas ir Makena nusikvatojo. Peinas tik sukikeno.
– Atleisk, – tarė Setui Peinas. – Makena pažaidė su Photoshop programa ir taip nukamavo mūsų kantrų, bet visiškai nepakenčiamą viršininką. – Jis niūriai dėbtelėjo į tuodu juokdarius.
Ak. Setas linktelėjo galva ir nusišypsojo žiūrėdamas į Makeną.
– Tai iš tikrųjų nesivilkai kamufliažo per vestuves?
Tebesikvatodamas Makena papurtė galvą.
– Ne, bet buvo baisiai smagu tuo įtikinti Chuaną Karlosą.
– Negaliu patikėti, kad jis užkibo, – burbtelėjo Džeimis. – Visi žino, kad tu ne mados auka… – Jis reikšmingai dėbtelėjo į džinsus ir Alabamos marškinėlius, kuriais vilkėjo Gajus, – …bet vyrutis turėtų žinoti, kad net ir tu turi bent lašelį padorumo.
Kvatodamas Gajus pažvelgė į Setą.
– Ar jis parodė tau nuotraukas?
Jis papurtė galvą.
– Ne, bet kai įėjau, su kažkuo apie jas kalbėjosi telefonu.
– Puiku, – net sukrykštė Makena. – Mūsų, o dabar jau ir tavo kolega Taneris Kraufordas neseniai vedė Ašvilyje, ir mūsų trijulė nuvažiavo atšvęsti su laimingąja porele, – paaiškino Makena. – Chuanas Karlosas
