ir tiki užmezgusios ypatingą ryšį su savo ne laiku pasireiškusio dėmesio objektu. Yra apsėstų laiškų rašytojų, kritikuojančių kiekvienas rungtynes ir siuntinėjančių raštelius su pasiūlymais, ir moteris, siuntinėjanti nukarpytus kojų nagus kaip dovanas.
Jie visi nusijuokė.
– Be to, yra nuolat besisiūlančių moterų, užverčiančių jį nuotraukomis, kuriose jos nuogos.
– Paskui pasipylė dar ir tokie dalykėliai, – prislopintu balsu kalbėjo Peinas, tiesdamas Setui pluoštą įmautėje įkištų popierių. – Čia pirmasis.
Tai buvo pranešimas apie Trento Makviljamso vestuves, išspausdintas iš paskalų tinklalapio. Pora buvo apibrėžta raudonai ir perbraukta įstrižai kauip draudžiamasis ženklas. Kitoje lapo pusėje paraštėje didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta ne šiaip Ne, bet po velnių, ne.
– Iš pradžių tas vienintelis grasinimas nesukėlė nerimo, – pasakojo Peinas. – Atrodė gana nekaltas. Trentas gauna tuzinus nusiminusių moterų, smerkiančių artėjančias vedybas, laiškų. Bet kai po mėnesio atėjo štai toks, – tarė jis tiesdamas dar vieną lapą, – teko susirūpinti.
Setas apžiūrėjo antrą lapą. Tas pats raudonas rašiklis ir draudžiamasis ženklas, tik šį kartą – ant Trento ir Nelės vardų. Ir dar ryškesnis – ant vestuvių kvietimo. Jį kažkas turėjo gauti. Ne iš milijono gerbėjų, o gerokai artimesnis žmogus… ar per daug priartėjęs.
Perskaičius, kas parašyta didžiosiomis raudonomis raidėmis kitoje lapo pusėje, – viską atšauk, – Setui ant sprando pasišiaušė plaukeliai. Dabar aišku.
– Aha, – sumurmėjo tyrinėdamas abu lapus. – Kiek žmonių gavo kvietimus?
– Šimtas. Jie rengs Trento vestuves jo namuose Ono saloje, taigi, gali trūkti vietos. Vos trys akrai, įskaitant namą ir svečių namus, garažus ir panašiai. Pasak vestuvių planuotojos, jie kviečia tik artimiausius.
Gajus prunkštelėjo.
– Šimtas žmonių negali būti artimiausi. Artimiausi yra penki, du iš jų – jaunieji, o vienas – dvasininkas.
– Galų gale prieš dvi savaites Trentas gavo štai ką. – Peinas ištiesė paskutinį lapą.
Tai buvo kvietimas į vestuves, todėl neliko abejonių, kad grėsmė reali. Kad ir kas tuos laiškus siuntinėja, jis labai arti Trento. Taip pat rašytas ranka, kad nekiltų įtarimų, jog nukopijuotas. Tas pats draudžiamasis ženklas ir apačioje raudonai išspausdinti žodžiai: Tada lai per vestuves kas nors miršta.
Kaip keista, – pagalvojo Setas. Dviprasmiška. Kas mirs? Trentas? Jo nuotaka? O gal kas nors kitas?
Dar svarbiau: kaip apsaugoti visus svečius? Šimtas žmonių ir vestuvių pobūvio dalyviai, ką jau kalbėti apie maisto tiekėjus ir padavėjus. Setas laikė save pasiutusiai šauniu kariu, bet taip iki galo ir neįgudo būti visur vienu metu. Ko tiksliai vyrai iš jo tikisi? Žinoma, jis gali veikti ekspromtu. Neabejojo, kad ką nors sugalvos – visada sugalvoja, – bet pirmoje užduotyje jis norėjo bent jau apsimesti žaidžiąs pagal taisykles. Pirmiausia reikia įgyti jų pasitikėjimą, kad vėliau juo neabejotų, kai imsis to, ką buvęs vadas vadindavo efektais. Efektas ar ne, bet Setas visada sugebėdavo atlikti paskirtą darbą.
– Savaime suprantama, mes nesitikime, kad sugebėsi apsaugoti kiekvieną renginio dalyvį, – kalbėjo Peinas tarsi skaitydamas neramias Seto mintis. – Tu imsiesi svarbiausio – saugoti…
– …apsimetus vestuvių planuotojos vaikinu… – pertraukė Gajus.
– …ir, jei nepavyks pašalinti grėsmės per repeticiją, tau teks tapti Trento Makviljamso ir jo būsimosios nuotakos asmens sargybiniu.
Kitaip sakant, jei nori išvengti katastrofos, jis turi nujausti, kas tas nusikaltėlis, kol dar niekas nenukentėjo ir vestuvės nežlugo. Pričiupti žmogų, sugebėjusį ištisas savaites išsisukinėti nuo šių vaikinų.
Nuostabu.
Setas, tiesą sakant, svarstė galimybes išlaikyti darbą, kai iki galo suvokė, ką pasakė Makena.
– Vestuvių planuotojos vaikinas?
Apie tai ir galvoti nesinori. Jis nepageidauja būti niekieno vaikinu – nei apsimesti, nei iš tikrųjų. Jam labiau patiko laikina sekso partnerė, pageidautina – su puikiu humoro jausmu, dailiu užpakaliuku ir atskiru adresu. Nors Setas ir žinojo, kad yra žmonių, planuojančių santuoką ir šeimą, dar daugiau pažinojo tokių, kuriems tai neaktualu.
Santuoka ar kitokia jos atmaina – ne jam. Setą sukaustė baimė. Vestuvių planuotojos požiūris ko gero bus visiškai priešingas. Viešpatie, – pagalvojo jis, kas akimirką vis labiau baimindamasis. Ji turbūt beviltiška romantikė, linkusi priversti pakeisti savo požiūrį jį ar ir kurį kitą, turintį neabejotino įžūlumo gyventi viengungiškai. Jokių abejonių, kad pirštas be žiedo bus jai iššūkis, mergina blaškysis tarp vestuvinių linksmybių ir apgailestavimų, tad labai greitai išvarys jį iš proto.
Šūdas.
Setas nepakenčia pasipūtėlių. Net septyni pragaro ratai atrodo malonesni.
Vis dėlto tenka pripažinti – planas puikus. Vedybų planuotoja prieina prie kiekvieno, visur patenka, ji susijusi su visais šventės reikalais. Jei būtų kartu kūręs planą, tokiam sprendimui ir pats būtų pritaręs.
Bet vykdyti jį tektų kam nors kitam. Tik ne jam.
Peinas ištiesė jam nuotrauką.
– Penelopė Hart, vestuvių planuotoja. Ji įsikūrusi čia, Atlantoje, ir yra tos pačios studenčių draugijos narė, kaip ir nuotaka Nelė Francis.
– O ji yra…
– Visiškai lojali, – pratęsė Peinas nebelaukdamas klausimo pabaigos.
Setas patenkintas linktelėjo.
– Akivaizdu, kad panelė Hart – madingiausia madingų vestuvių planuotoja šiose apylinkėse, – tarė Džeimis ir nusišiepė. – Jeigu Odrė būtų panorėjusi, būčiau vedęs ją kad ir prie santuokų langelio, neišlipdamas iš automobilio.
– Tai tikrai labai įskaudintų Chuaną Karlosą, – sumurmėjo Setas žiūrėdamas į nuotrauką.
Visi trys vyrai nusikvatojo.
Seto pilvą pakuteno keistas jaudulys, kai pamatė tos moters nuotrauką. Tamsūs garbanoti plaukai, krintantys ant siaurų pečių, apgaubė veikiau įdomų nei gražų veidą. Plati kakta, kurią kiek sušvelnino išpuoselėti tamsūs antakiai, išsilenkę virš labai ryškių mėlynų akių. Alyvinio atspalvio oda liudijo itališką kilmę ir, nors šioje nuotraukoje ji atrodė gana šviesi, Setas neabejojo, kad ji iš tų merginų, kurios greitai įdega. Skruostikauliai aukšti, po jais – aistringos duobutės, o lūpos ir smakras – žavūs ir gundantys.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст
