smegenims veikiant puse pajėgumo Rafaelis vis dėlto galvojo paklusti impulsui: Dios, ta burna!
Gerai, kad venomis srūvantis geismas veiksmingai atitraukė jį nuo kaukolėje dunksinčio kūjo, sukelto nežinia ar dėl užplūdusio adrenalino, ar atsidūrus mirties akivaizdoje?..
Jau seniai moters veidas nesukėlė jam tokių… primityvių jausmų. Iš dalies jis neapkentė to, ką juto, – Rafaelis mėgo valdyti viską, įskaitant savo instinktus, – bet kita jo dalis siūlė atsipalaiduoti ir pasimėgauti akimirka.
Antras skyrius
– Ar jums viskas gerai?
Nors Rafaelis mėgavosi jos kvapu, bet protas tiek prablaivėjo, kad suvoktų, jog klausimas kvailas – išskirtinai kvailas!
Raudonplaukė kvaila, be to, savižudė. Mintyse šmėstelėjo vaizdas, kaip ji stovi tarsi besiaukojanti skaistuolė, laukianti, kol jis sutraiškys ją po ratais, ir į Rafaelio kraują plūstelėjo žvalinančio adrenalino.
– Ar kur nors skauda? – paklausė Libė, pradarydama dureles. Įlindusi vidun ji stabtelėjo, ieškodama kur padėti savo telefoną. Pasikėlusi sijoną Libė keliu atsirėmė į jo sėdynės kraštą, kad išsilaikytų dėdama telefoną ant prietaisų skydelio.
– Nesijaudinkite, viskas bus gerai. – Ji sukryžiavo pirštus ir pamanė: „O, kad tik nebūčiau pamelavusi.“
Gerai, pamanė Rafaelis akis apsunkusiais vokais nukreipęs į nėriniuotą prisegamų kojinių viršų. Tą akimirką jis jautėsi kaip tik nori, bet tik ne gerai!
– Jei man ir bus gerai, tai tikrai ne jūsų dėka.
Libė pernelyg nustebo išgirdusi jį kalbant, kad iškart perprastų tą patrauklų akcentą giliame priešiškame balse. Nors net ir priešiškumas skambėjo įstabiai lyg gilus sodrus murkimas, toks apčiuopiamas, kad net vertė plaukelius ant Libės rankų stoti piestu.
– Suprantu, kad kaime reikia susigalvoti pramogų, bet pulti priešais važiuojančias transporto priemones gal kiek per ekstremalu. – Vis dar susiėmęs galvą Rafaelis pabandė pasukti pečius ir nusikeikė, kai sumušti raumenys pasipriešino.
Išgirdusi sarkazmą ir šiurkštumą, o jo pastaboje buvo abiejų, Libė dažniausiai rėždavo negailėdama, bet atsižvelgiant į tai, kad ji vos nepražudė šito vyro, rodėsi tinkama užgniaužti pastabą ir prikąsti ant liežuvio virpantį atkirtį.
– Ką jūs stengėtės padaryti? Patraukti mano dėmesį? Ar tai koks žavus vietinių poravimosi ritualas?
Išgraužk, pamanė Libė, kai palengvėjimas virto pasipiktinimu. Stengdamasi šioje įžeidimų lavinoje išlikti gana nuolanki ji atsiprašydama sumurmėjo.
– Tikrai nenorėjau, kad taip nutiktų…
Bet koks mėginimas apsiginti šiuo metu skambėtų apgailėtinai.
Ką reikės pasakyti Klojai?
Ji pradėjo tyliai vardyti savo pasiekimus: vos nenužudė vyro, sudaužė jo automobilį ir praganė numylėtą draugės augintinį – tai sunku perspjauti, bet sprendžiant iš to, kaip klojasi, niūriai pamanė ji, dar visko gali nutikti.
– Labai… labai atsiprašau, – nuoširdžiai apgailestaudama ištarė Libė.
– Na, tuomet nieko tokio.
Libė pajuto, kaip dėl sarkastiško atsakymo jos skruostai iš gėdos nukaito, o nukentėjusysis, viena ranka dar suspaudęs kaktą ir palenkęs galvą į priekį, pasisuko saugos diržo užsegimo link ir parodė jai plačius pečius ir žvilgančius tamsius plaukus.
Jos žvilgsnis nuo tamsių garbanų ties jo sprandu nukrypo į krauju išteptą stiklą. Tai laiku priminė, kad ji – blogoji nusikaltėlė, o jis – nekalta auka.
Patylomis nusikeikusi Libė siektelėjo savo telefono.
– Greitoji… paskambinsiu. – Geriau vėliau nei niekada, Libe.
Jai pradėjus kalbėti vyras atsisegė saugos diržą ir atsisuko. Libės pastangos raminamai nusišypsoti nuėjo niekais, mat lūpos prasiskyrė ir išleido tylų aiktelėjimą – ne todėl, kad vyras buvo sužeistas (tam ji buvo pasiruošusi), bet dėl to, kad jis buvo… Jis buvo gražus!
Nuo neįtikėtinai ilgų blakstienų iki nugludintų skruostikaulių, imperatoriškos nosies ir jausmingų lūpų jis buvo absoliučiai ir pavojingai nuostabus, tačiau ją bejėgiškai spoksoti privertė nuo jo sklindantis grynas seksualumas. Fizinis pojūtis tarsi į kumštį suspaudė papilvę ir nubėgo stuburu, versdamas vis virpėti dėl tokio vyriško seksualumo.
Libė buvo tokia apstulbusi, kad prireikė kelių akimirkų, kol galiausiai pastebėjo kraujuojančią žaizdą plačioje kaktoje – žaizdą, kuri prasidėjo virš dešiniojo antakio ir driekėsi iki tamsių plaukų, – ir pablyškusią lygią auksinio atspalvio odą.
„Susiimk, Libe, juk ir anksčiau teko matyti gražių vyrų, bet tokių gražių – ne“, – kalbėjo balsas galvoje, su kuriuo ji negalėjo nesutikti. Jis – neįtikėtinas!
Ir sužeistas, laiku prisiminė ji. Prikando lūpą, nuleido žvilgsnį ir kaltai susiraukė. Pamirštuose pirmosios pagalbos kursuose tikrai nemokė seilėtis, kol auka mirtinai nukraujuos!
– Manau… – Libė nutilo. Ji visiškai pametė minčių seką sužeistajam įsispitrėjus į ją tomis sunkių vokų slegiamomis nemirksinčiomis gelsvai cinamoninėmis akimis, žvelgiančiomis iš po ilgų riestų blakstienų, tokių pat tamsių kaip griežti juodi antakiai.
Žvilgesys tamsiose jo akyse, atrėmusiose jos žvilgsnį, buvo kone sprogus ir dar labiau gniaužė jai kvapą, nors gal tai dėl laiko juostų pokyčio – tikiuosi, taip ir yra, pamanė Libė, mat toks paaiškinimas jai labiau patiko ir mažiau baugino nei alternatyva.
Ji apsilaižė sukepusias lūpas ir pabandė iš naujo.
– Jūsų galva.
Sekdamas jos pirštų judesį vyras kilstelėjo ranką. Palietęs žaizdą nesusiraukė, priešingai nei Libė, kuriai iš užuojautos net širdis šoktelėjo.
Jis atitraukė ranką, regis, nenatūraliai abejingai pažvelgė į raudonį ant pirštų ir nusivalė juos į marškinių priekį.
Libė, nukreipusi akis į raudoną dryžį, nesusilaikė nepastebėjusi, kaip gerai ištreniruota jo krūtinė.
– Nepanikuokite. – Vos pajėgdama pati klausyti savo patarimo ji pradėjo rinkti telefone greitosios pagalbos numerį.
Iškėlusi nykštį virš mygtuko Skambinti ji nustebusi aiktelėjo, kai riešą suėmė ilgi rudi pirštai. Vyro poelgis apstulbino, bet dar labiau nustebino šio trumpo sąlyčio poveikis jos nervų sistemai.
Libė stengėsi kvėpuoti, kai geležiniai gniaužtai prieš paleisdami uždėjo jos ranką ant besikilnojančios jos krūtinės.
– Greitosios man nereikia.
Šis
