kad tai kalba kaltė. Jis gal ir nemoka skaityti minčių, bet jo akys tikrai lyg kokio elegantiško džiunglių plėšrūno.
– Kokios būklės automobilis?
Libė krūptelėjo išvydusi, kaip jis pasižiūri į laikrodį metaline grandinėle ant riešo. Regis, jo prioritetai kaip reikiant iškreipti.
– Nenutuokiu. Man labiau rūpėjo jūsų būklė.
Liesame jo veide šmėkštelėjo nekantrumas.
– Kaip matote, man viskas gerai – aš sveikas.
Per televizorių Libė prisižiūrėjo pakankamai dramų apie ligonines, kad žinotų, jog žmonės, atrodę sveiki ir gyvi, be įspėjimo susmukdavo nuo smarkaus vidinio kraujavimo. Nors čia ne muilo opera, vis dėlto ji manė, jog jo požiūris pernelyg nerūpestingas.
Taigi klausimas – kaip nesukeliant panikos įlieti šiek tiek apdairumo?
– Kur mes?
Libė nustėro. Regis, ji nerimavo ne be pagrindo.
– Ar prisimenate, kas nutiko? – lėtai paklausė ji. O Dieve, jeigu jam amnezija? – Ar prisimenate savo vardą?
– Nesu kurčias ir, beje, ne kvailas. – Jai mestame žvilgsnyje slypėjo tyliai pridėtas: priešingai nei jūs.
– Žinau savo vardą. – Jis kryptelėjo galvą lango link, pro kurį atsivėrė tik žolėto šlaito vaizdas. – Man reikia šitos vietos pavadinimo, kad susitarčiau dėl kito transporto. – Laimei, jo asmeninė padėjėja savo automobiliu keliavo į susitikimą, į kurį vyko ir jis, tai padės išvengti vėlavimo.
– Ak! – Pasijutusi kvaila Libė paniro į gėdingą tylą ir stebėjo, kaip jis iš kišenės išsitraukia telefoną.
– Nėra signalo.
Pagaliau kai kas, dėl ko ji nekalta!
– Ką turėčiau dėl to padaryti? – Irzlų atsaką ji sušvelnino pridurdama raminamą atsargaus susirūpinimo pastabą. – Gal jūs susitrenkėte galvą.
Ji galėjo paminėti daugybę sužeidimų, kuriuos jis galbūt patyrė, bet susilaikė, nenorėdama jo įbauginti – tiesa, jis nesudarė įspūdžio žmogaus, kurį gali išgąsdinti mintis apie vieną kitą lūžusį kaulą.
Pati Libė, kuri juoko pavojaus akivaizdoje niekada nesiejo su vyriškumu, nepajėgė suprasti, kodėl tiek daug moterų traukė mačo tipo vyrai.
Ar ne per daug griežtai pasakyta, Libe?
– Susitrenkiau?.. – Jis tyliai pripažino tokią galimybę ir nerūpestingai pridūrė: – Būtų ne pirmas kartas.
– Tai daug ką paaiškintų, – sumurmėjo Libė.
Išvydusi jį spoksant primerktomis akimis Libė pridūrė su nekaltu susirūpinimu.
– Tikrai manau, jog jums derėtų nejudėti.
Tos raudonplaukės burna sultinga, bet liežuvis aštrus. Susierzinimas, kurio Rafaelis nemėgino nuslėpti, iš dalies kilo dėl to, kad jis nesugebėjo galvoti apie nieką kitą, išskyrus kūne vis dar srūvantį seksualinį alkį.
Patirtis Rafaelį išmokė ne tik vengti raudonplaukių, bet ir atminti, kad išgyventi galima tik tramdant savo norus, o ne leidžiant jiems valdyti.
– Kaip jau sakiau, medicininės pagalbos man nereikia.
– Tai jums atsirūgs. – Akimirksniu panorusi atsiimti tokį vaikišką atkirtį Libė pradėjo trauktis atbula; automobilyje darėsi vis ankščiau.
– Matau, jog ši mintis jums patinka.
Libė nuraudo ir paprieštaravo.
– Aišku, kad ne! – Jei netrukus neįkvėps oro, jai pačiai prireiks greitosios. – Aš stengiuosi padėti. – Tai beprasmiška, mat akivaizdu, kad jis niekada nieko neklauso, toliau slinkdama durelių link niūriai mąstė ji.
– Jausčiausi kur kas saugiau, jei nesistengtumėte.
– Jau sakiau, kad apgailestauju, tikrai, bet tokiomis aplinkybėmis, manau… po velnių! – Libė nukreipė nevilties apimtą žvilgsnį į sijoną, kuris, regis, tvirtai užsikabino už pavarų svirties. – Kaip kvaila. – Ji buvo priversta pasilenkti į priekį, kad pabandytų atkabinti įsitempusį audinį.
– Leiskit man…
Jo pirštai, ilgi rudi ir ploni, prisilietė prie josios, ir Libė atitraukė ranką tarsi nudegusi. Ji giliai įkvėpė ir pagalvojo: „Tikrai per smarkiai sureagavai, Libe.“
Libė juto vyro žvilgsnį, tačiau nepakeldama galvos sumurmėjo:
– Susitvarkysiu.
Susijaudinimas praėjo, bet ji ir toliau jautėsi taip nesmagiai, kad net juto atskirus plaukelius ant sprando.
– Turėtume… – sijonui atsikabinus ji su palengvėjimu sunkiai atsiduso, – pasisaugoti.
Rafaelis ranka perbraukė šerius ant smakro.
– Turėtume? – pakartojo jis, o dėmesį patraukė jos apnuogintas sprandas. Niekada anksčiau Rafaeliui ši moters kūno dalis neatrodė seksualiai patraukli.
– Gerai pastebėta, – sutiko ji nutaisydama šaltą šypsnį, dėl kurio paauglystėje užsitarnavo Ledinės Mergelės vardą. – Tačiau kraujuojate jūs. – O galva įsiskausta man, pamanė ji, jausdama spaudimą už akių.
– Suprantu, jūs kietas, tikras plieninis vyras, patikėkit, esu sužavėta, – tęsė ji nuostabiai nenuoširdžiai nusišypsodama. – Bet man nebūdinga stebėti, kaip kas nors mirtinai nukraujuoja. Net toks kaip… – Libė pastebėjo, kaip jo akyse plykstelėjo nepatikli nuostaba, ir staigiai nutraukė savo tiradą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
