įsispyrė į šlepetes, Kloja pasičiupo piniginę ir eidamos smėliu nė viena nebandė apsimetinėti, kad nežvilgčioja į vilą, kurioje apsigyveno vyrukai.
– Tikriausiai juodu pora, – burbtelėjo Kloja.
– Nejuokavau sakydama, kad imtumeisi iniciatyvos, – tarė Dženė. – Suviliok bent vieną, jeigu ne abu.
– Ačiū, apsieisiu.
– Turi pasilinksminti, Kloja. Negaliu į tave tokią žiūrėti. Eina tas Tomas velniop! Mėgaukis gyvenimu. Tapk salos mergina!
– Salos mergina? – Kloja papurtė galvą. Gyvenimas ir taip per daug sudėtingas. – Tik jau ne aš. Ne dabar.
– Tiesiog… neatmesk tokios galimybės.
Po poros minučių jiedvi stovėjo priešais barą ir valėsi nuo padų smėlį.
– Čia nuostabu, – patikino Dženė. – Kai salą užplūsta turistai, nerasi laisvos vietos. Pamenu, kai pasičiupdavome nuo stalo alaus ir sėdėdavome terasoje.
Šiandien pajūrio terasoje nesimatė nė gyvos dvasios – matyt, vietiniams saulė ir vanduo seniai pabodo.
Kai merginos įžengė vidun, Kloja pirmiausia pajuto, kad kondicionierius pučia ledinį orą. Jau buvo besiūlanti prisėsti lauke, kai staiga šį tą pastebėjo. Nuo tada, kai prieš dešimt metų Dženė dirbo saloje, tikriausiai daug kas pasikeitė. Visuose keturiuose baro kampuose kabojo po plazminį televizorių – rodė beisbolo rungtynes.
– Vaje, – atsiduso Dženė.
Artimiausio televizoriaus ekrane buvo matyti, kaip po ryškiai žalią pievą bėgioja baltai apsirengę sportininkai.
– Palydovų stebuklai, – sumurmėjo Kloja. Ji pajuto kylant paniką, bet stengėsi tvardytis.
– Atleisk, Kloja! Tikrai šito nesitikėjau!
– Tu nekalta, nieko baisaus. Čia juk sporto baras. Niekam aš čia nerūpiu.
Tai buvo tiesa, bent jau kol kas. Bare sėdėjo šeši lankytojai; merginoms įėjus, jie atsisuko, bet greitai dėmesį vėl sutelkė į varžybas.
Kloja giliai įkvėpė ir lėtai išpūtė orą.
– Užsakyk mums maisto, o aš užimsiu staliuką terasoje.
Dženė linktelėjo ir skubiai stumtelėjo Kloją eiti lauk, tarytum prie durų būriuotųsi minios žmonių, tik ir trokštančių staliuko lauke.
Kloja apsisuko, suėmė šaltą metalinę durų rankeną ir sugniaužusi ją sustingo kaip įbesta. Iki kaulų smegenų ją apėmė baimė, panika ir ėmė purtyti drebulys. Pastarojo mėnesio įvykiai pavertė Kloją baile, kuri gąsčioja kiekvieno šešėlio. Ji taip ėmė nepasitikėti žmonėmis, kad negalėjo nusėdėti greta jų pietaudama. Vos pamačiusi įjungtą televizorių, Kloja pajuto, kaip skrandis susitraukė į mažą kamuoliuką. Bet ji susiėmė ir nepuolė laukan. Jau visą amžinybę nebuvo sėdėjusi su drauge bare.
Staiga baimė virto įniršiu – šįkart Kloja pasiryžo niekur nebėgti ir atsigręžė. Niekas į ją nežiūri. Net Dženė nekreipia dėmesio. Kloja paleido tvirtai sugniaužtą durų rankeną ir su palengvėjimu atsiduso. Tomo kvailumas pavertė ją paranojiška baile. Nors greičiausiai tiesa ta, kad paranojike Kloją pavertė dvidešimt keturias valandas per parą persekiojanti geltonoji spauda, bet dabar ji visai nenusiteikusi pripažinti teisybės.
Ji mėgavosi, kad saloje jos niekas neatpažįsta, todėl kilstelėjo smakrą, apsimetė, jog nejaučia stingdančio kondicionieriaus šalčio ir klestelėjo prie artimiausio staliuko. Žingsnelis po žingsnelio ji pradeda naują gyvenimą. Kai viskas baigsis, Kloja persidažys plaukus, nusipirks naują butą ir toliau gyvens nė neprisimindama, kad ją kadaise vadino nuotaka siaubūne.
O dabar būtų gerai ko nors išgerti nesidairant per petį, ar kas nors nestebi. Žingsnelis po žingsnelio.
Maksas ant smėlio įkūrė krosnelę ir žarstė įkaitusias anglis, stengdamasis nekreipti dėmesio į nepaliaujamą bangų mūšą.
– Ei! – iš verandos šūktelėjo Eliotas. – Ar tikrai nenori, kad tai padaryčiau aš?
– Ne, aš pats, – sušuko jis broliui.
Eliotas gyvena dangoraižyje, Vašingtone. Ir turbūt nė nenutuokia, kad vėjas gali išblaškyti ugnį. Jeigu patikėtų krosnelę broliui, vis tiek stovėtų verandoje susinėręs rankas ant krūtinės ir spoksotų, ar jis tikrai neleidžia ugniai pernelyg įsisiautėti. Kur kas lengviau viską padaryti pačiam.
– Kaip žinai, – už nugaros išgirdo Elioto balsą. – Aš bent jau pasirūpinau alumi.
Eliotas padavė jam šaltutėlį „Corona“ butelį ir atsistojo taip arti krosnelės, kad Maksui pasidarė neramu. Jis žengtelėjo arčiau brolio, ir šis atsitraukė nuo ugnies. Sukandęs dantis Eliotas stebėjo bangas. Viešpatie, Maksas tikriausiai jaučiasi prastai. Jis pamankštino pečius ir nutaisė reikšmingą šypseną.
– Klausyk, – plekštelėjo jis broliui per petį, – saloje irgi yra moterų.
Bet Eliotas tik dar labiau suraukė kaktą.
– Tu geriau nusimanai apie pašėlusius atostogų romanus.
– Hmm, – numykė Maksas ir suprato, kad tai, ką apie jį galvoja žmonės, neatitinka tikrovės. Jis nėra nerūpestingas malonumų ieškotojas ir nuotykių mėgėjas. O pašėlusios moterys? Čia jau arčiau tiesos. – O aš maniau, kad nori įplieksti šiek tiek ugnies asmeniniame gyvenime.
– Paskutinė moteris, su kuria susitikinėjai, tikrai įplieskė žiežirbų tavo gyvenime. – Eliotas pagaliau šyptelėjo.
– Neprimink, – sumurmėjo Maksas.
– Koks buvo jos vardas? – plačiai šypsodamasis paklausė Eliotas.
– Ženevjeva.
– Taip – liūdnai pagarsėjusi Ženevjeva Bjanka. Ji…
– Ei, – pertraukė Maksas, – juk kalbame apie tave!
– Nematau prasmės. Tavo gyvenimas kur kas įdomesnis ir visada toks buvo.
– Sumautas maras dar įdomesnis, – tarė Maksas ir išgirdo brolį kvatojant.
Makso meilės nuotykius vadinti „įdomiais“ – pernelyg paprasta. Jo problemos su moterimis prasidėjo visai atsitiktinai. Jis buvo linkęs viskuo ir visais rūpintis. Išsiaiškinti visas problemas. Makso neurozės priežastis aiški: jųdviejų su Eliotu tėvas buvo nepareigingas savanaudis šunsnukis, kuriam rūpėjo tik jis pats. Maksas buvo vyriausias vaikas, todėl pats ėmėsi tėvo vaidmens. Jo atsakomybės jausmas įsišaknijęs kur kas giliau nei kitų jo bendraamžių, jis trokšta padėti žmonėms. Ką jau kalbėti apie moteris, pakliuvusias į nelaimę…
Kai Maksui suėjo šešiolika, jo gyvenimas pavirto katastrofa. Visi manė, kad jį traukia tik blogos mergaitės. O iš tikrųjų jis pats
