jis.
Kloja pakėlė galvą ir pasirėmė alkūnėmis.
– Ir tau labas.
– Aš Maksas Salivanas. Su broliu Eliotu apsistojome kaimyninėje viloje.
Maksas ištiesė delną, Kloja pasilabino ir truktelėjo ranką leisdama suprasti, kad nori atsistoti. Maksas patraukė ją į save ir ji lengvai pašoko ant kojų.
– Pastebėjau. Malonu susipažinti, Maksai. Aš esu Kloja. O ten Dženė. – Ji mostelėjo į draugę, kuri nešina glėbiu šakų artinosi taip greitai, lyg ketindama tuo ryšuliu atakuoti ką nors.
Maksas žvilgtelėjo į šalį, tada paleido Klojos ranką ir žengė pasitikti Dženės:
– Leisk, padėsiu.
Kloja netikėtai pasijuto nusivylusi, kad Maksas iškart puolė prie draugės ir ištraukė jai iš rankų pagalius. Tikriausiai jam, kaip ir daugumai vyrų, Dženė patinka labiau. Gaila, bet, Klojos įsitikinimu, visą savo blondinės žavesį Dženė švaisto vėjais. Jei aplink atsiranda vyrų, ji tampa drovi – kuo daugiau dėmesio sulaukia, tuo labiau sutrinka. Bet gal šis jai patiktų? Ką gi – buvę nebuvę.
Maksas nusišypsojo ir Dženės veide šmėstelėjo nerimas.
– Čia Maksas, – užbėgo už akių Kloja. – Vienas iš mūsų kaimynų. Užsuko pasilabinti.
– Labas, – numykė ji.
Maksas pamerkė akį, numetė malkas netoli laužavietės, tada pakėlė nuo smėlio keletą šakelių ir įmetė į ugniavietę.
– Damos, ir ką gi jūs veikiate Virdžinijos tyrlaukiuose? – paklausė iš naujo dėliodamas akmenis.
– Nieko! – šūktelėjo Dženė. – Tiesiog ilsimės.
Bendraudama su vyrais Dženė visuomet jaudindavosi, bet ne šitaip! Kloja metė į draugę klausiamą žvilgsnį, bet Dženė apsimetė nieko nepastebėjusi.
Kaimynas išsėmė iš laužavietės dar kelias rieškučias smėlio ir liko tik tamsi drėgna žemė.
– Mudu su Eliotu čia žvejojame, – jis įmetė penkis liaunus pagaliukus į duobę, tada uždėjo vieną didesnį ir pasilenkė žiebtuvėlio, kurį Kloja buvo palikusi prie akmenų.
– Iš tiek didelės ugnies nebus, – panosėje sumurmėjo Kloja.
Vyras linksmai į ją žvilgtelėjo, tačiau nieko neatsakė.
– Kuo užsiimi gyvenime? – paklausė Dženė.
Maksas kilstelėjo antakius ir Kloja pamatė jo tamsiai rudas akis. Gražios. Tada jis ėmė glamžyti prekybos centro lankstinuką, kurį Kloja buvo atnešusi prakuroms. Jos žvilgsnis nukrypo į tvirtas stiprias vyro rankas. Kokios dailios!
– Darbuojuosi vandenyje, – atsakė jis.
– Koks tai darbas? – Lyg ką įtardama Dženė nervingai prisimerkė.
– Esu laivų tyrėjas.
– Kur? – neatlyžo ji.
Kloja rūsčiai dėbtelėjo į nemandagiai kamantinėjančią draugę – toji Maksui už nugaros parodė, kaip įsivaizduojamu fotoaparatu daro nuotrauką. Klojai teliko pavartyti akis ir pakraipyti galvą. Maksas tikrai nedirba viename iš tų paskalas spausdinančių laikraštpalaikių! Jis atrodo pernelyg normalus ir per daug raumeningas, kad devyniasdešimt procentų laiko zuitų aplink Los Andželo naktinius klubus. Be to, jam tarp dantų nesmilksta cigaretė.
Palinkęs virš laužavietės Maksas stengėsi įdegti ugnį, kad ši nuo popieriaus peršoktų ant šakalių.
Kloja krenkštelėjo.
– Tikrai nemanau, kad po saulėlydžio sušilsime nuo tokios menkos liepsnos.
Maži ugnies liežuviukai šokinėjo plonomis medžio šakelėmis ir pamažu ėmė rangytis ant storesnio pagalio.
– Paskiau galėsi įmesti daugiau malkų. Bet jeigu pradėsi nuo mažos ugnies, geriau įsidegs.
– Gal tu koks paplūdimio vakarėlių ekspertas?
– Esu prisėmęs į trumpikes nemažai smėlio, – nutęsė vyras ir pagaliau pakėlė akis. Pamačiusi, kaip Maksui juokiantis aplink akis susimeta raukšlelės, Kloja pasijuto tirpstanti. Negi jis flirtuoja? O gal jam abi merginos patinka vienodai? Jis tikriausiai bando savo laimę, ir Kloja negali dėl to pykti. Juk jos pačios vos prieš kelias valandas ne ką gražiau atsiliepė apie vyrus. Papūtus vėjui, saulės nublukinta sruoga užkrito Maksui ant akies ir jis plačiu delnu nubraukė ją už ausies. Nuo raumeningos rankos krintantys šešėliai piešė smėlyje keistas figūras. Kloja atsisėdo, patapšnojo per smėlį ir pasijuto laiminga, kai Maksas klestelėjo greta ir pasirėmė alkūnėmis į kelius.
– Ką tyrinėji? – paklausė ji.
– Na, mes… – sutrikęs jis šyptelėjo, – mes ieškome vietų, kur yra nuskendusių laivų ir sudarome tų vietų žemėlapius.
– Čia?
– Ne, daugiausia Viduržemio jūroje.
– Kokių laivų ieškote?
Maksas draugiškai sukikeno.
– Dažniausiai tokių, kurie kadaise gabeno auksą.
– Oi! – aiktelėjo Kloja. – Tai tu lobių ieškotojas?
Net rūsčiame Dženės veide šmėstelėjo susidomėjimas.
– Mes linkę vadinti save tyrėjais, kurie iš jūros gelmių į dienos šviesą ištraukia prarastą žmonijos turtą.
– Tai viską atiduodate muziejams?
Ir vėl ta šypsena. Klojai ėmė virpėti kojos.
– Nors nardome tarptautiniuose vandenyse, bet aptikę istoriškai svarbių objektų, tikrai iš jų nesipelnome. Dažniausiai.
Kloja nusijuokė, tačiau pamačiusi, kad Maksas žiūri į jos lūpas, staiga susijaudino ir pilve pajuto virpulį. Kai ugnis pagaliau persimetė ant didesnės šakos, pasigirdo trakštelėjimas. Kloja tuo pasinaudojo ir nusisuko.
– Geriau jau pasitraukime nuo laužo, Maksai, nes šitas pragaras gali bet kurią akimirką išsiveržti.
– Visiškai pritariu. – Vyras paėmė paskutinę šaką, atsargiai paguldė ją į ugnį ir tarsi mesdamas iššūkį pažvelgė Klojai tiesiai į akis. Persisukusi šaka buvo perpus plonesnė už pirmąją.
Jėzau, jis tikras keistuolis! Bet mielas.
– O kuo tu užsiimi gyvenime? – paklausė jis ir pasisuko į Dženę, kuri pirmoji pradėjo apie tai klausinėti.
– Aš
