aš šauniai pasilinksminau. – Ji išplėšė stetoskopą Figui iš rankų. Ir jau pasisukusi eiti, tarstelėjo per petį: – Įsidėmėk, kad nei penktadienio, nei šeštadienio vakarais aš nesėdžiu namie. Niekada.
Ėmė zvimbti jos telefonas.
Roksė išsitraukė jį ir pažvelgė į ekraną.
– Nekenčiu vyrų. – Ji rūsčiai pažiūrėjo į Figą. – Turėjau jų ne vieną. Daugiau nebenoriu. Taigi pranešk visai vyrų giminei, kad laikytųsi nuo manęs toliau, jei jiems dar bent kiek rūpi jų vyriškumas.
Ir, trenkusi durimis, išėjo.
Figas palaukė, kol Roksė nutolo gana toli nuo jo ir jo vyriškumo. Bet tai laikina. Jis nusišypsojo, nes jos žodžius priėmė kaip iššūkį, o ne kaip įspėjimą.
Roksė išlėkė iš poilsio kambario smarkiai plakančia širdimi ir baisingai įsiutusi. Ji dar kartą perskaitė žinutę ekrane: Padaryta.
– Coño.
Viską supratusi ji krūptelėjo. Nužvelgė lyginiais numeriais pažymėtų kambarių duris blausiai apšviestame koridoriuje, svarstydama, ar pakaktų jėgų nusviesti telefoną tiek, kad tas pramuštų pačiame jo gale esantį grūdinto stiklo langą. Nejau jautėsi taip blogai? Tikriausiai. Bet ar tai ką nors pakeistų?
Nufilmuotą medžiagą galės pamatyti visi, turintys kompiuterius. Jos draugai. Bendradarbiai. Šeima. Žinoma, Roksė galėtų numoti į viską ranka, tarsi jai tai nerūpėtų. Tačiau jai rūpėjo. Tai, kas vyksta tarp dviejų suaugusių žmonių jų abiejų sutarimu, yra tik jų reikalas. Asmeninis. Mintis, kad tai bus matoma, bus žinoma ir kitiems, visu besilaukiančios begemotės sunkumu užgulė jai krūtinę.
Ji giliai įkvėpė. Tada iki galo iškvėpė.
Viešpats skiria tiek, kiek galim panešti. Sumurmėjusi jau dešimt metų kalbamą maldelę, Roksė atsišliejo nugara į sieną ir pagalvojo, kad Jis jos neįvertina.
Visada, kai ji manydavo, jog blogiau būti nebegali, kaip tik tai ir atsitikdavo. Įkišusi ranką į kišenę, ji užčiuopė tris dėžutes su demerolio ampulėmis. Sutvarkys bent jau šį reikalą, kol jo dar niekas neišaiškino.
Roksė tuo neabejojo, bet priėjusi prie slaugytojų posto, įrengto vidury H formos skyriaus, sustingo. Kodėl Viktorija taip anksti atėjo į darbą? Ir kodėl po naktinės pamainos ji pati tikrina narkotinių medžiagų apskaitą? Begemotė gimdė dvynukus, kurie smuktelėjo žemyn į pilvo apačią, ir Roksės vidurius pervėrė aštrus skausmas. Ji pasielgė kvailai ir to nuslėpti nepavyks. Viktorija atrodė įpykusi.
– Ar gerai jautiesi?
Figas stabtelėjo šalia jos arčiau, nei derėjo. Roksė džiaugėsi, kad jis toks ramus ir pasitikintis savimi, nes jos jėgos vis labiau seko.
– Tiesiog puikiai.
Visados puikiai. Puikiai. Puikiai. Puikiai. Roksė vylėsi, jog jei nuolat tai kartos, taip ir bus.
– Atrodai išblyškusi.
– Mes, pietų amerikiečiai, nebūname išblyškę, – atšovė ji.
Ne taip kaip jis. Ar tas vyras bent kada būna saulėje? Roksė pažvelgė į jo gražų, vyriškų bruožų veidą ir savaip žavią apvalią pliką galvą. Tiesą sakant, jai teko pakelti akis. Tai nutikdavo ne dažnai. Beveik metro aštuoniasdešimties, Roksė paprastai būdavo aukščiausia iš visų, tuo metu susirinkusių kambaryje. Nors tą dieną buvo susikivirčijusi su motina, ji tikėjosi, kad vakarą juodu praleis drauge, tačiau dabar staiga sukilęs piktumas visiškai nebuvo susijęs su Figo ūgiu. Ieškant tinkamų jųdviejų pasimatymui batelių, tiksliau, aukštakulnių, Roksei teko išnaršyti šimtus parduotuvių, o tai užtruko ne vieną valandą. Ji nė neįsivaizdavo, kaip sunku rasti ryškiai rausvos spalvos odinius batelius su platforma, blizgančius ir nedengiančius pirštų. Ir dar trylikto dydžio. Ar jai dar pasitaikys proga jais pasipuošti?
– Sveika, Rokse! – šūktelėjo jai viena naktinių slaugių iš 504 palatos. – Gal gali man padėti? Šiandien būtinai turiu laiku grįžti namo.
– Žinoma. – Roksė užmetė akį į grafiką šalia slaugytojų posto, kad pasitikrintų jai skirtas užduotis. Pirmoji zona. Kaip visada. Lyginių numerių palatos nuo 502 iki 508. Aštuonios lovos. Dvi tuščios, skirtos ligoniams po operacijos. Viena ligonio, kuris bus operuojamas pusę aštuonių ryto. Ji pažiūrėjo į sieninį laikrodį – 6.45, tada atsisuko į Figą. – Gal gali pasakyti Viktorijai, kad kai baigs darbus, norėčiau su ja pasikalbėti? Tai svarbu.
– Tai pirmoji man skirta užduotis. – Figas atsivertė bloknotą, paėmė parkerį ir kažką pasižymėjo. – Bus padaryta.
Tada Roksė ėmėsi darbo: padėjo kolegei, surašė trumpą ataskaitą ir išsiuntė savo ligonį į operacinę. Visus jos rytinius ligonius kamavo vienoks ar kitoks negalavimas. Skausmas. Aukštas kraujo spaudimas. Žemas kraujo spaudimas. Hipoglikemija. Vidurių užkietėjimas. Karščiavimas. Infiltracija dėl lašelinės. Dviem reikėjo perrišti žaizdas.
Pagaliau, viską sutvarkiusi dar iki vienuoliktos, ji nutarė padaryti mažą pertraukėlę ir šiek tiek užkąsti. Eidama į poilsio kambarį, pamatė slaugytoją iš sveikstančiųjų palatos, stumiančią neštuvuose ant ratukų miegančią ligonę.
– Reikėjo iš pradžių paskambinti, – tarė Roksė.
– Skambinau, – atšovė jai apkūni slaugytoja, įsikibusi į neštuvų rankenas. – Atsiliepęs vaikinas liepė vežti.
Roksė dėbtelėjo į Figą.
– Sprendimą, ar vežti ligonius iš sveikstančiųjų palatos, priima tame aukšte dirbanti slaugytoja. Ne tu, – pasakė ji.
– Šit kaip. Perspėjote pačiu laiku, – tarė Figas ir įsirašė pastabą į savo kvailą bloknotą. – Daugiau taip nenutiks.
Roksė nužvelgė apkūnią naujosios savo ligonės figūrą, tada vėl pažiūrėjo į Figą.
– Gali pasitarnauti. Padėk mums perkelti ligonę į lovą.
Turės progą įsitikinti, ar jo raumeningos rankos tikrai stiprios.
Figas nejudėjo iš vietos, jo veidas buvo keistai sumišęs.
– Ne, – pasakė Viktorija jam iš už nugaros. – Jis paprastas skyriaus darbuotojas. Su ligoniais jis gali bendrauti tik sėdėdamas prie savo darbo stalo.
Kas per?..
Roksės pilvas ėmė gurgti. Tokioms nesąmonėms ji neturėjo laiko.
– Visi, kas galit, eime į 502 palatą! – garsiai sušuko ji. – Bėgte, bėgte, merginos. Man tuoj pasidarys bloga.
Ji neliko neišgirsta. Visi norėjo kuo greičiau atsikratyti keistuolės Roksės.
Drauge su palatos slaugytoja pristūmusi neštuvus prie lovos, Roksė nuspaudė abu fiksatorius, kad ši nejudėtų.
– Sveika
