ranka. – Kažkur.
Šeinas su nostalgija prisiminė, kai jis pats buvo penkiolikos metų ir mokėsi liemenėlės atsegimo tamsoje gudrybių.
– Smagu, kad tavęs aplankyti atvyksta draugė.
– Jai tai greičiau darbinis vizitas.
Regana kramsnojo lūpą. Ji niekam, išskyrus Reifą, nepasakojo apie Rebekos vizito tikslus. Bet dabar pagalvojo, kad jei verčia Šeiną paimti draugę iš oro uosto, turėtų jam viską paaiškinti.
Ji atidžiai žiūrėjo į jį, darantį grimasas Džeisonui, paskui uostinėjantį kūdikį. Visi Makeidai buvo pribloškiamai gražūs. Tačiau Šeinas turėjo kažką išskirtinio. Truputėlį daugiau žavesio už kitus.
Žinoma, jis taip pat buvo gražus. Tankūs, nakties juodumo plaukai surišti į pasišiaušusią „arklio uodegą“. Žiūrint į jo liesą, prakaulų veidą burnoje rinkosi seilės. Lūpos juslingos, skruostuose po duobutę, akys žalios, su tankiomis blakstienomis. Akių žaluma svajinga, prieblandos gaubiamo vandenyno spalvos. Pats aukštas, raumeningas. Pečiai platūs, dubuo siauras, o kojos labai ilgos. Gražią figūrą išryškino aptempti džinsai, darbiniai batai ir flaneliniai marškiniai.
Jis buvo žavus. Žavesio netrūko nė vienam iš keturių Makeidų, tačiau Šeinas atrodė žavingesnis už kitus. Kažkas patrauklaus buvo jo žvilgsnyje, kai žiūrėdavo į moteris, jis vertinamai šyptelėdavo ir prašnekdavo su kuria nors iš jų, nekreipdamas dėmesio, kiek jai metų – aštuoneri ar aštuoniasdešimt. Kalbėdavo džiugiai, nerūpestingai, bet kartais akimirksniu suirzdavo, o paskui staiga vėl imdavo juoktis.
Toks vyras lengvai išgąsdintų vargšelę droviąją Rebeką.
– Tu labai geras jam, – sušnabždėjo Regana.
– Tu tik gimdyk vaikelius, mieloji, o aš juos mylėsiu.
Ji smagiai pakreipė galvą.
– Dar nesi pasiruošęs vesti ir surimtėti?
– O kam man to reikia? – Šeinas pakėlė besijuokiančias akis nuo Džeisono į ją. – Esu vienintelis nevedęs Makeidas. Garbės reikalas išsilaikyti, kol paaugs sūnėnai.
– Ir tu rimtai vertini šią pareigą?
– Žinoma. Jis užmigo. – Šeinas pasilenkė ir pabučiavo Džeisoną į kaktą. – Nori, kad paguldyčiau?
– Ačiū. – Regana palaukė, kol Šeinas paguldė Džeisoną į senovinį lopšį. – Rebeka tikisi, kad aš atvažiuosiu jos paimti. Man nepasisekė prisiskambinti jai, kol dar nebuvo išvykusi į oro uostą. – Regana vėl persibraukė pirštais per susivėlusius plaukus. – Auklei šiandien laisva diena, Reifas išvažiavo statybinių medžiagų į Heigerstouną. Kesė turi daug darbo viešbutyje, o dar jos Ema sloguoja. Savanos neišdrįsau prašyti pagalbos.
– Kai ją mačiau paskutinį kartą, atrodė, kad gali sprogti bet kurią minutę.
Šeinas, norėdamas pademonstruoti Džerado žmonos būklę, rankomis parodė didžiulį pilvą priešais save.
– Tiksliai. Nėštumui einant į pabaigą pavojinga leistis į trijų valandų kelionę. Dar šią popietę turi atvežti baldus. Taigi tiesiog nežinojau kam dar paskambinti ir ko paprašyti pagalbos.
– Man nesunku. – Norėdamas nuraminti brolienę jis priėjo ir pabučiavo ją į nosies galiuką. – Tikiuosi, ji ne tokia graži kaip tu?
Regana sukikeno.
– Kaip galiu atsakyti į tokį klausimą ir nepasirodyti esanti bjaurybė? Be to, nebuvau sutikusi jos kokius… penkerius metus. Paskutinį kartą mačiau, kai skridome į Niujorką. Ji buvo įsikniaubusi į popierius, kažką rašė. Rebeka jaunesnė už mane ketveriais metais, o jau apsigynė dvi daktaro disertacijas. Gal ir daugiau. Aš jai neprilygstu.
Šeinas nesusiraukė. Protingos moterys jam patiko lygiai taip pat kaip ir ne tokios protingos. Tačiau jis žinojo, kokios paprastai būna tos išmintingos ir rimtos asmenybės. Todėl nesitikėjo iš oro uosto parvežti grožio karalienės.
– Ji parašė disertacijas iš psichiatrijos ir Jungtinių Valstijų istorijos, – tęsė Regana. – Gana keistas derinys, bet Rebeka unikali. Pamenu, ji studijavo ir neprofilinę discipliną – aukštąją matematiką, taip pat gamtos mokslus. Fiziką, chemiją… apsigynė magistro darbą Masačusetso technologijų institute.
– Kodėl? – garsiai svarstė Šeinas.
– Jei pažinotum Rebeką, greičiau klaustum „o kodėl gi ne?“ Ji turi fotografinę atmintį. Pamato, perskaito, sudėlioja į smegenų kartoteką, – paaiškino Regana ir pasitapšnojo per pakaušį.
– Ji psichiatrė?
– Rebeka nesiverčia privačia praktika. Ji konsultuoja, rašo straipsnius, skaito paskaitas. Žinau, kad vieną dieną per savaitę dirba psichiatrijos klinikoje. Rašo knygą apie kažkokią psichozę. O gal apie fobiją. Aš esu verslo magistrė. Be to, Šeinai, ji domisi parapsichologija. Tai jos pomėgis.
– Kuo domisi? Vaiduoklių gaudymu?
– Tyrinėja antgamtinius reiškinius: elektrostatinį potencialą, psichikos reiškinius ir… vaiduoklius.
– Vaiduoklius, – pakartojo Šeinas ir šį kartą susiraukė. – Ar mums dar nepakanka savų vaiduoklių?
– Kaip tik dėl jų ji ir atvyksta. Ją domina ši vieta, legendos. Ne taip kaip tave, Šeinai, – paskubėjo pridurti Regana žinodama, kad svainis nemėgsta vietos legendų. – Tu su visu tuo užaugai. Barlou namu, dviem kapralais, mišku, kuriame vaidenasi. Juk dėl daugiausia vaiduoklių mūsų viešbutukas ir klesti. Žmonės mėgsta apsistoti namuose, kuriuose vaidenasi.
Šeinas tik gūžtelėjo pečiais. Jis pats gyveno tokiame name.
– Nesu nusiteikęs prieš visa tai. Man tik nepatinka, kai turistai slankioja aplink fermą… – Jis nutilo pažvelgęs Reganai į akis. – O ji tikriausiai norės pasidairyti po ūkį.
– Rebeka nori susidaryti kuo platesnį vaizdą, taigi turės praleisti truputį laiko ten. Tačiau tai priklauso nuo tavęs, – skubiai pasakė Regana. – Tau reikia su ja susipažinti. Ji tikrai žavinga moteris. Beje, užrašiau jos skrydžio numerį ir visa kita. – Regana ištiesė jam popieriaus lapelį.
– Vis dar nepasakei, kaip tavo draugė atrodo. Abejoju, kad ji bus vienintelė iš Niujorko atskridusi moteris.
– Tiesa. Jos plaukai rudi, taip pat ir akys. Ji juos susiriša arba nešioja palaidus. Yra maždaug mano ūgio, plona…
– Liesa ar liekna? Tai ne tas pats.
– Greičiau liesa. Ji gali būti su akiniais. Su jais skaito, bet kartais pamiršta nusiimti ir jie lieka ant nosies.
– Liesa, nevikri brunetė su akiniais. Supratau.
– Ji labai patraukli, – lojaliai pridūrė Regana. – Savotiškai patraukli ir drovi, taigi elkis maloniai, Šeinai.
